Įkraunama...
Įkraunama...

Mano Saulytė

Buvo šv. Valentino vakaras, kai mano brangiausias pasiūlė:"Gal jau metas mažiukui" biggrin.gif ... Išvažiavau į sesiją... buvo neramu, kai neprasidėjo "mano dienos". Grįžus namo pasidariau testą - o ten du brukšniukai nestuke.gif Buvom be galo laimingi. Tik nerimą kėlė pilvelio skausmai g.gif . Ligoninėje teko praleisti ne vieną savaitę.
Neramu buvo ne vien dėl gresiančio persileidimo - abejojau ar dėl mano sveikatos gydytoja (psichoterapeutė) leis gimdyti. Kai jai pasakiau, kad laukiuosi, ji liepė važiuoti į Kauno klinikas. Jei klinikų gydytoja leis - galėsiu gimdyti... g.gif
Su didžiuliu nerimu važiavome. Paskaičiusi mano ligos istoriją gydytoja paklausė - "Ką darysi?". "Gimdysiu" - man net mintis nekylo, kad galiu daryti kažką kitą. Taigi "palaiminimą" gavau. 4u.gif
Neštumas praėjo palyginus lengvai, neskaitant reguliarių pagulėjimų ligoninėje... Žinojau, kad manyje plaka sūnelio širdutė...Lankantis konsultacijose pas gydytoją, ji net neužsiminė, kad gimdymo metu kas nors galėtų būti ne taip...
Ryte pabudusi supratau, kad šiandien mano mažiukas ateis į šį pasaulį. Vyras pasijuokė, jei jau keletą dienų nebusiu namuose, tai nors valgyti galiu padaryti. Nuėjome į parduotuvę, apsipirkome, grįžę pradėjome daryti balandėlius... Paskambinau mamai pasakyti, kad jau ruošiuosi į ligoninę, ir išgirdau labai liūdną žinią - ryte mirė mano močiūtė... tik man niekas nepranešė, nenorėjo jaudinti...
Apie penktą valandą nuvažiavome į ligoninę. Čia ir prasidėjo... vos mane pamačiusi gydytoja pareiškė - "važiuok kur nori, aš gimdymo nepriiminėsiu". Liepė vežti į Vilnių, o iki ten 150 km. Seselė labai bijojo, kad nepagimdyčiau greitukėje. Vairuotojas labai skubėjo, bet buvo penktadienio vakaras...ir įjungtos sirenos nelabai ką padėjo. Bevažiuojant mano vyras, sedėjęs šalia, savimi uždengė mano pilvelį... tada nesupratau, kodėl, o ir ne tas rūpėjo... tik grįžus su mažulėliu namo papasakojo, jog greitukę vos nepalindo po staigiai stabtelėjusiu miškovežiu...
Ir štai mes pagaliau Vilniaus Antakalnio ligoninėje... gan ilgai trunkantis dokumentų pildymas. doh.gif ..gimdymo kambarys...gydytoja sakanti "nepagimdysi po valandos - darysim cezarį"... keisti mažiuko širdutės dūžiai...vyro ranka, kurios nepaleidau...ir pagaliau mažiuko balselis...
Tą vakarą nepriglaudžiau aš jo prie savo krūtinės - jį išsinešė gydytoja. Eidavau jo maitinti, nes gulėjo inkubatoriuje...Po poros savaičių mes visi trys grįžom namo...
Aš labai dėkinga tai gydytojai, kuri atsisakė priimti gimdymą, nes toje lygoninėje mano mažiukas nebutų išgyvenęs...Ačiū jai, kad aš turiu savo Saulę... 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo jusda: 09 gruodžio 2008 - 15:27
sėkmės jums didžiausios 4u.gif
Atsakyti
4u.gif aukit dideli ir stiprus
Atsakyti
labai gražiai papasakota 4u.gif
Atsakyti
aukit didučiai ir sveikučiai. 4u.gif
labai trumpas pasakojimas,bet nuoširdus 4u.gif
Atsakyti
Saunuole mamyte, ir tevelis tikras saunuolis,labai patiko jo poelgis toje situacijoje...first.gif
Aukit sveikuciai ir geruciai 4u.gif mirksiukas.gif
Atsakyti
sekmes jum 4u.gif aukit gerai 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(jusda @ 2008 12 09, 17:00)
Buvo šv. Valentino vakaras, kai mano brangiausias pasiūlė:"Gal jau metas mažiukui"  biggrin.gif ... Išvažiavau į sesiją... buvo neramu, kai neprasidėjo "mano dienos". Grįžus namo pasidariau testą - o ten du brukšniukai nestuke.gif  Buvom be galo laimingi. Tik nerimą kėlė pilvelio skausmai  g.gif . Ligoninėje teko praleisti ne vieną savaitę.
Neramu buvo ne vien dėl gresiančio persileidimo - abejojau ar dėl mano sveikatos gydytoja (psichoterapeutė) leis gimdyti. Kai jai pasakiau, kad laukiuosi, ji liepė važiuoti į Kauno klinikas. Jei klinikų gydytoja leis - galėsiu gimdyti... g.gif
Su didžiuliu nerimu važiavome. Paskaičiusi mano ligos istoriją gydytoja paklausė - "Ką darysi?". "Gimdysiu" - man net mintis nekylo, kad galiu daryti kažką kitą. Taigi "palaiminimą" gavau.  4u.gif
Neštumas praėjo palyginus lengvai, neskaitant reguliarių pagulėjimų ligoninėje... Žinojau, kad manyje plaka sūnelio širdutė...Lankantis konsultacijose pas gydytoją, ji net neužsiminė, kad gimdymo metu kas nors galėtų būti ne taip...
Ryte pabudusi supratau, kad šiandien mano mažiukas ateis į šį pasaulį. Vyras pasijuokė, jei jau keletą dienų nebusiu namuose, tai nors valgyti galiu padaryti. Nuėjome į parduotuvę, apsipirkome, grįžę pradėjome daryti balandėlius... Paskambinau mamai pasakyti, kad jau ruošiuosi į ligoninę, ir išgirdau labai liūdną žinią - ryte mirė mano močiūtė... tik man niekas nepranešė, nenorėjo jaudinti...
Apie penktą valandą nuvažiavome į ligoninę. Čia ir prasidėjo... vos mane pamačiusi gydytoja pareiškė - "važiuok kur nori, aš gimdymo nepriiminėsiu". Liepė vežti į Vilnių, o iki ten 150 km. Seselė labai bijojo, kad nepagimdyčiau greitukėje. Vairuotojas labai skubėjo, bet buvo penktadienio vakaras...ir įjungtos sirenos nelabai ką padėjo. Bevažiuojant mano vyras, sedėjęs šalia, savimi uždengė mano pilvelį... tada nesupratau, kodėl, o ir ne tas rūpėjo... tik grįžus su mažulėliu namo papasakojo, jog greitukę vos nepalindo po staigiai stabtelėjusiu miškovežiu...
Ir štai mes pagaliau Vilniaus Antakalnio ligoninėje... gan ilgai trunkantis dokumentų pildymas. doh.gif ..gimdymo kambarys...gydytoja sakanti "nepagimdysi po valandos - darysim cezarį"... keisti mažiuko širdutės dūžiai...vyro ranka, kurios nepaleidau...ir pagaliau mažiuko balselis...
Tą vakarą nepriglaudžiau aš jo prie savo krūtinės - jį išsinešė gydytoja. Eidavau jo maitinti, nes gulėjo inkubatoriuje...Po poros savaičių mes visi trys grįžom namo...
Aš labai dėkinga tai gydytojai, kuri atsisakė priimti gimdymą, nes toje lygoninėje mano mažiukas nebutų išgyvenęs...Ačiū jai, kad aš turiu savo Saulę... 4u.gif


Papildyta:
sekmes jums.tikrai labai nuosirdi istorija 4u.gif
Atsakyti
sekmes jums.tikrai labai nuosirdi istorija 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo saule08: 21 gruodžio 2008 - 23:58
aciuks.gif aciuks.gif aciuks.gif
Atsakyti
Viskas gerai,kas gerai baigias 4u.gif
Aukit ir būkit laimingi 4u.gif 4u.gif 4u.gif
Atsakyti
trupma, aisi istorija, sėkmės jum augant 4u.gif 4u.gif
Atsakyti