Dabar sedziu visa nustebus, perskaiciusi jusu pasisakymus

as liute, o maniskis oziaragis ir kuo puikiausiai sutariam, kartu jau 3 metai. Visi, kas mus pazista galvoja, kad mes ideali pora ir pavydi musu rysio. Aisku, nesakau buna sunkumu, bet jie iskyla ne del musu charakteriu, o del aplinkiniu nesupratingumo, pvz.: jo tevu... Mes nieko vienas nuo kito neslepiam, apie viska galima su juo pasisneketi, jis labai jautrus kaip ir as, atsakingas, darbstus, pavydus (bet man tai patinka), tik vienas dalykas: labai skiriasi musu poziuriai del vaiku auklejimo, nes musu tevai ir musu vaikyste labai skirtingi. Bet bent jau po kolkas as esu nuo vaiku is tolo, jis irgi didelio susidomejimo nerodo, tai dabar dar viskas liuks! Vietoj vaiko pas mus mazyte jorkyte, kuria jisai dievina ir sako, kad jam jos per akis uztenka. Jei buna barnis, atsipraso visada jis, nes dazniausiai buna kaltas, per uzsimirsima, nezinojima ir pan. Megsta romantika, gamta, stengiasi ispildyti visus mano norus. Jam labai patinka, kad as liute, jis zino, kad liutes turi labai didelia sirdi, nors gali buti ir saltos, ir pasipute

Siaip manau, kad viskas dar ir nuo metu, kuriais gimes zmogus priklauso. Musu atveju, jisai netgi 1,5 metu jaunesnis

bet jis nenorejo jaunesniu, jam labai gerai su manimi, as jam visas pasaulis. Komplimentus sako, gal 100 kartu i diena

As tiksliai zinau, kad jis jokiu budu manes pirmas neisduos, kad ir kas atsitiktu, pvz.: per avarija man ranka nutrauktu

jeigu as jam rodysiu siluma, uzuojauta, rupesti, tai jis mane visa gyvenima nesios ant ranku, nors aplink ji 100 modeliu sukinetusi

o lovoje irgi viskas