QUOTE(Šypsena @ 2009 05 18, 20:59)
Man asmeniskai sis vaiko paieskos etapas yra ziauriai sunkus.
Ar ir jums taip buvo???
Ar ir jums taip buvo???
O man nebuvo sunkus, pirmiausia apie siūlomą vaikutį sužinojau iš VTAT telefonu, ir kažkaip net nemačius, vien iš pasakojimo atrodė, kad gal kitų pasiūlymų ir nereiks, o šis jutimas dar labiau susitiprėjo kai kitą dieną nuėjau pasiimti iš VTAT leidimo jį lankyti, ir tuo pačiu gavau labai labai mielą mažulio nuotrauką, atspausdintą dideliu formatu.
Galutinai apsisprendžiau po apsilankymo, ir tos pirmosios pažinties dienos man visada liks vienas iš šviesiausių prisiminimų. Tačiau galutinis lūžis viduje įvyko gal po kokios savaitės kasdienio bendravimo - kai jau galvojau, kad ne tik "šitas vaikas bus mano, bet gal juo galėtų būti ir koks kitas", bet kai jau galvojau, kad į jokį kitą jo nekeisčiau.
Beje, buvo žmonių, kurie mano mažulio atsisakė. Kaip ir Utė, negalvoju apie juos ničnieko blogo.
Norėčiau paklausti - ar jums sunku tik dėl kažkokios jaučiamos kaltės, ar ir dėl to, kad nesate tikri, kad sprendimas teisingas jūsų pačiu atžvilgiu, t.y. kad gal praleidote šansą ir atsisakėte vaiko, kurį po ilgesnės pažinties būtumėte galėję priimti į savo širdį? Jei sunkumas vien tik dėl kaltės ar dėl įvairių įstaigų daromo spaudimo, tai ir aš sakyčiau, kad nereikia jos jausti. O jeigu sunku ir dėl to, kad patys kažkuo nesate tikri, tada kitą kartą galite pamėginti ilgiau pabendrauti su vaiku. Pvz. pamenu kad ZAIKA2 irgi turėjo abejonių, o kokią nuostabiausią dukrytę dabar turi.