QUOTE(Vente @ 2009 01 10, 01:24)
Gobėjos/mamos, kadangi matau, kad čia jūs visos daug žinančios tad turėčiau klausimą vieną. Iškart galiu prisipažinti, kad nesu globėja. Galiu dievagotis, kad apie tai pagalvoju, paskui vėl suabejoju, ir t.t., bet man atrodo, kad jus, jau globojančias, tokios abstrakčios neapsisprendėlės kaip as erzina panašiai kaip kunigelį erzina tūlas lietuvis, kuris dievagojasi, kad 'nu jo, tikiu kad yra kažkas aukščiau, bet tiksliai nežinau, kas'
Na bet tesiant tą įvadą
viena iš mane stabdančių priežasčių yra tai, kad kiekvienas įvaikinimas tiems pasiliekantiems yra savotiška trauma, kad bet kokį džiaugsmą už draugo laimę vis tiek nustelbia nusivylimas, apmaudas, dar didesnis nepasitikėjimas savimi. Žodžiu, galvojau, galima juk ne įvaikint, o kažkaip dalyvauti vaikų namų veikloj - savanoriaut ar įsidarbint. Juk kuo daugiau tų auklėtojų, tuo daugiau dėmesio/meilės/paglostymų/paramos gauna vaikai. Nu man liūdna skaityt, kaip įvaikintas vaikas naujuose namuose nemoka savo įtėvių net apsikabint, nes jo niekas neapkabindavo.
Aišku tas noras toks naivokas - kuo daugiau vaikų apkabinti bent po kartą
Ką manot, ar priima vaiknamiai tokias kaip savanores? O gal tokių kaip as yra ir tarp jūsų, kurios ne tik turite blobotinius, bet lankotės vaikų namuose, dalyvaujate jų veikloje?
Mintys sudomino.. pamaniau, gal pavyks ką parašyti.
Neapsisprendėlės tikrai neerzina. Sakyčiau, kaip tik blogiau yra su labai apsisprendusiom, bet akivaizdžiai nepasirengusiom.
Na, jeigu filosofiškai pasvarsčius - visas gyvenimas pilnas vienokių ar kitokių traumų. Svarbiausia yra ne jos, o kaip mes sugebame su jomis draugauti. Įvaikinimas ar globa - yra labai atsakingas momentas. Man vis labiau atrodo, kad yra žmonės, kuriems tiesiog duota mylėti nebiologinius vaikus. Ir yra žmonės, kurie tik galvoja, kad jie gali tai daryti... arba dar blogiau - nori atlikti žygdarbį. O to daryti tikrai nereikėtų. Nes problemų TIKRAI VISADA BŪNA (man net keista, kai žmonės tikisi, kad jų nebus)... Todėl pasvarstymai visada geras dalykas. Nors aš svarbiu laikau ir patį pojūtį, kad aš TAI GALIU IR TO LABAI NORIU. Ir niekas man nebaisu...
Dar vienas svarbus dalykas, mano manymu, yra gebėjimas priimti "kitokį". Mylėti žmogų dėl paties žmogaus, dėl to, kad jis tiesiog YRA. Neskirstyti vaikų ir "savus" ir "svetimus". Taip pat neskirstyti jų į "gerus" ir blogus", "kvailus" ir "protingus", "vaiknaminius" ir "šeimyninius"... Labai nuoširdžiai tikiu, kad turint tokią savybę didesnių problemų auginant ir auklėjant neiškyla. Labai tuo tikiu. Manau, nelabai pavyks žmogui, kuris įsivaizduoja, kad gali vaikui duoti materialumą. Valgyti visiems reikia, bet meilės alkis yra gerokai didesnis. To net negalima lyginti su jokiais išpuoselėtais namais, žaislais, kelionėmis ar pan. Ir dar. Vaikai niekada nebūna dėkingi. Dėkingumas žmoguje arba yra, arba jo nėra. Nemanau, kad tai galima "įskiepyti". Vaikai ir neturi būti dėkingi. Jie nekalti, kad gyvenimas buvo jiems žiaurus.
Vėlgi taip kalbėdama aš nesakau, kad vaikai TURI TIK TEISES. Kaip tik. Ir pati pradedu nuo pareigų, ir vaikus to mokau. O kaip jau pavyksta, taip...
Pasvarstymai apie darbą vaikų globos namuose verti dėmesio. Manau, kad ne materialių akcijų reikia vaikams. Jiems reikia meilės ir dėmesio. Jiems reikia nuoširdaus rūpesčio. Ko akcijos moko vaikus? Kad ateis geri dėdės ir tetos ir atneš jiems torto. Žmogui reikia duoti meškerę, o ne žuvį. Vaikui taip pat. Žinau puikius vaikų globos namus Beižonyse. Esu juose buvus. Darbštus ir išmintingas direktorius ten vos ne amatų kalvę įsteigęs. Vaikai gyvena, meistrauja, augina gėles ir dar viso ko ten turi. Jie ne tik, kaip kitur, mokomi, kad yra pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Kad jiems visa tai padarys, drabužius ir žaislus nupirks... Jie daro darbelius ir man rodos, kad gali netgi juos parduoti (galiu klysti, bet man susidarė toks įspūdis). Jie sužino, kaip uždirbami pinigai.
Manau, kad pagalba - ar tai būtų savanoriška, ar ne - yra labai neblogas dalykas. Jei, žinoma, realybė nepasirodys visiškai kitokia, nei lūkesčiai. Čia jau ir vėl priklauso nuo žmogaus.
