Įkraunama...
Įkraunama...

Globėjų paplepėjimai 2

QUOTE(Dar @ 2009 03 03, 08:46)
Nu bet jei ji sakykim akivaizdžiai melavo ir ji visai tų laiptų nebijojo, o tik vaidino, jei tai būtų buvę tikra baimė, tai ji turėjo preiti pamažu, pratinantis, o ne per vieną rytą bėgant laiptais aikštyn ir rėkiant, kad aš nebijau, aš tave apgavau.

Mušimas mušimui nelygus, gal geriau mes mamos ir tėčiai užplokim motiniška lengva ranka, negu paskui mūsų vaikus lups kiti , tiek fiziškai , tiek morališkai. Tada bus skaudžiau ir vaikui ir mums. Kalbu ne apie pastovų mušimą, bet kai jau viskas būna išbandyta.


Dar, matai gyvenime yra taip, kad nei mes tėvams, nei mūsų vaikai mums visiškos tiesos dažnokai nepasakom ir nepasakysim, dažnai tos visiškos tiesos ir neišeina suformuluot. Pasakymas- tave apgavau, gali skambėti ir visai kitaip- save nugalėjau, gali būti gėėda prisipažinti, kad jautėsi silpna, čia yra labai labai daug niuansų.Tu niekada nebuvai vaiku g.gif , niekada nesusidūrei sus situacijom, kai kažką darai ir vaidini, kad tau tai vsio pa baranu.
Baimės gali praeiti ir per vieną dieną, šiaip jau būna visokių dalykų.
Suprantu tik viena, kad internetu nei pojūčių nei jausmų nesurašysi, ir dažnai girdisi kažkaip iškreiptai, arba ne taip.
Dėl to švelnumo- ką aš žinau, o tu įsivaizduoji tokią situaciją, na koks tavo pavaldinys vis kažkaip, tau nepatinkančiai kažką daro ir tu jį švelniai umuši, patrankai kokia papke per galvą, šiknon įspiri ar darytum taip, net jei labai norisi? Parašyk atsakymus jei darai taip- kodėl darai ir jei nedarai- tai kodėl? Ir dar, jei savo pavaldinių nemuši smile.gif , tai ką darai, kaip nusiramini, kokų imiesi priemonių, bet sąžiningai smile.gif
Zaika, nesukčiauk, kai sudavei tikrai pykai smile.gif
Atsakyti
Su pavaldiniais, bendradarbiais bendraujama vienaip, su vaikais kitaip. Jie mūsų, o vat tie žmonės ne.

Kai parašoma kad mušiau, kiekvienas skaitydamas gali įsivaziduoti ir suprasti skirtingai. Vieniems pliaukštelėjimas per minkštą vietą yra veiksmingas, kitiem anaiptol ne. Kaip ten bebūtų už vaikus yra atsakingi tėvai, ne psichologai ir ne psichiatrai. Kai jau blogai tuomet į juos turi kreiptis ne vaikai, o tėvai. Pirmiausia reik pradėt nuo jų. biggrin.gif
Atsakyti
Zinai truputi pyktelti tai viena, nes tada save kontroliuoji ir zinai ka darai gali galvoti . Visai kas kita supykti taip kad nejausti savo jegos ir vaika jau tikrai is jegos lupti. Vienos drauges vyras taip apsiskaiciavo kad mergaite 5 metu su melynemis vaiksciojo paskui.
Atsakyti

Sveikutės,

Šalia temos apie nesusikalbėjimus su vaikais, pamėginsiu aprašyti, kokie dažniausi nesusipratimai pas mus. Aišku sunku čia internetu aprašyti, o dar sunkiau ką nors jums bus pasakyti, bet vis tiek būsiu dėkinga už nuomones ar paspėliojimus. Beje visai priimu, kad visur kur yra ir mano klaidų, tik kaip sužinoti kokių ir kaip jas taisyti?

1. Neklausymas "netyčia", kad vaikas kažką pradeda daryti ne tyčia norėdamas daryti ko negalima, t.y. ne norėdamas parodyti savo norą neklausyti, bet vedamas smalsumo ar pan. Ir paskui jam sunku "išgirsti", kad negalima to daryti (ir aišku prieš tai sunku "suprasti", kad reikia atsiklausti ar galima). Pas mano vaiką būtent taip ir yra, tipo "noriu-darau", buvo taip visada nuo tos dienos kai parsivežiau jį prieš 2 metus. Bandau tai sieti su kažkada vasaros stovykloje italų psichologo aiškinta teorija, kad mažiems vaikams glai būti labai sunku atskirti mintį nuo kūno, t.y. kad pas juos fiziologiškai beveik nėra ribos tarp matymo, minčių ir veiksmų, ir tarsi normalu matant patinkantį daiktą jį čiupti. Na bet kažkaip pas kitus ta riba atsiranda iki 1,5 metų ar pan., o pas maniškį beveik nulinio lygio ir prie 3,5 metų. Ir jei kažką pačiupo, tai nepadeda pasakymas "padėk", gali ir 10 tokių pasakymų nepadėti, geriausią rezultatą duoda tik koks dėmesio nukreipimas ar šiaip gudrybės, kai sukeli jam pačiam kažkokiu būdu norą padėti. Bet juk turi vaikas mokėti ir šiaip paklausyti, jei jam pasakyta, o ko tik nebandžiau, kol kas mažoka rezultatų....

2. Neklausymas "tyčia", kai pagrindinis tikslas yra būtent parodyti, kad "vat norėsiu ir darysiu kas negalima". Užeina kartais iš niekur nieko, net ne konflikto metu, ir ne tada kai kažką kitą veikčiau, kad dėmesio trūktų. Pvz. džiaunam rūbus, kaip ir šimtus kartų esam darę. Aš kabinu, o jis man nešioja. Už kiekvieną gražiai atneštą gauna bučkį, vis kitokį pagyrimą, yra pakilnojamas, pamyluojamas ir t.t. Nešioja savo noru, ne darbas koks duotas, ir pats tai veikti norėjo, ne vietoj kokios jo norimos veiklos pasirinkom. Tarsi viskas OK, bet staiga nešdamas vieną šlapią krūvą ima ir trenkia tyčia ant grindų. Ir iš veido matau, kad meta norėdamas parodyti savo viršų. Ir nebepakelia pats, nori kad aš pakelčiau. Jei gražiai prašau pakelti - rėkia, kad nekels, jei ignoruoju ir nekeliu pati, irgi rėkia, jei sakau, kad išeik iš kambario arba pati išeinu - irgi rėkia. Jei pakeliu pati - tai tampa žaidimu. Panašiose situacijose kol kas visos išbandytos išeitys yra blogos, geriausia išeitis yra tokių situacijų išvengti, tai kai pamažu rutuliojasi konfliktas, taip ir padarau, bet dažnai kažkas jam išsiveržia staiga, priena pvz. iš niekur nieko ir ima braižyti sieną su mažina. Sakyčiau tikrina ribas, na bet kartais toks betikslis ir beprasmis tas jo elgesys atrodo, kažkoks net savidestruktyvus, kai vietoj garantuoto bučinuko pasirenka geriau konfliktą.

3. Trečia situacija turi nesaugumo šaknis, gal kas pamena, kad jau ne kartą rašiau, kad be jo negaliu nei žingsnio namie žengti, turi ir jis visur kartu eiti, jokiu būdu nepaleisti manęs iš savo regėjimo lauko ribų ir t.t. - čia irgi nuo pat pirmos dienos taip. Bet seniau visada pats eidavo iš paskos, o štai jau nuo praietos vasaros vystosi tosk dalykas - kad turiu vestis jį už rankos. Ir pvz. jei nueinu į kitą kambarį, o jis lieka, tai neateina pats, pradeda rėkti, kad ateik ir atsivesk. Sakau taigi ateik pats, turi gi kojytes, tai ne, neina vis tiek. Arba dar geriau - kitą kartą atsivedu iš pat pradžių, bet jis susidomėjęs nubėga atgal, ir paskui nebeparbėga pats, rėkia, kad ateik atsivesk. Kai tik prasidėjo visa šitai, bandžiau ignoruoti, na kad nemanipuliuotų šitaip, nes absurdas visiškas, kažkaip galvojau, kad ožiai ir tiek, parėks ir nustos, bet blogai su tais bandymais ignoruoti baigėsi, jei sakydavau, kad tegul atiena pats savo kojytėm, tai rėkdavo taip, kad vos ne iki traukulių daeidavo, na žodžiu situacija vis blogėdavo ir ėmiau bijoti kad iš viso nuo tokio rėkimo kokia psichinė liga išsivystys, tai dabar esu kaip ir pasidavusi šiuo klausimu ir dažniausiai leidžiuosi šokdinama. Kartais pavyksta gudrybe prisikviesti, tipo "oi, atbėįk griečiau, ką aš čia radau", bet šiaip gerokai į neviltį varo, ypač kai jau tiap ilgai gana tęsiasi ir kai negaliu suvokti, kas jo galvelėje darosi.

Tai va, o šiaip jis labai labai linksmas berniukas, fantazija ir gerąja prasme jo begalinė, energijos iš viso be krašto, o džiaugsmo bei šilumos iš jo per kraštus liejasi tiek, kad nei saulės, nei lempų nereikia - apšviečia ir sušildo viską aplink. Bet toks jausmas, kad ir kažkokios baimės ar nesaugumo irgi be galo viduje daug, ir ima ir lenda jie tokiais kaip pasakojau būdais. Ir nežinau ką geriausia daryti...

Atsakyti
QUOTE(alfija @ 2009 03 03, 16:40)
Suprantu tik viena, kad internetu nei pojūčių nei jausmų nesurašysi, ir dažnai girdisi kažkaip iškreiptai, arba ne taip.
Dėl to švelnumo- ką aš žinau, o tu įsivaizduoji tokią situaciją, na koks tavo pavaldinys vis kažkaip, tau nepatinkančiai kažką daro ir tu jį švelniai umuši, patrankai kokia papke per galvą, šiknon įspiri ar darytum taip, net jei labai norisi? Parašyk atsakymus jei darai taip- kodėl darai ir jei nedarai- tai kodėl? Ir dar, jei savo pavaldinių nemuši smile.gif , tai ką darai, kaip nusiramini, kokų imiesi priemonių, bet sąžiningai smile.gif
Zaika, nesukčiauk, kai sudavei tikrai pykai smile.gif

Būtent internetu man sunku bendrauti,nes nemoku parašyti taip, kaip tai yra iš tikrųjų, tiesiog gali atrodyti kitaip situacija.
Visų pirma aš neesu atsakinga už savo pavaldinius ar bendradarbius,jei kažką daro blogai pavaldinys ir jis nesitaiso įspėtas, aš jį atleidžiu, savo vaiko juk iš namų neišvysiu. Suprati už savo vaikus aš atsakau, aš jiems kuriu gyvenimą, o svetimų žmonių elgesys ir jo pasekmės man giliai dzin. Todėl taip ir skiriasi viskas.
Tik nereikia sakyt , kad suaugę vienas kito netranko, tam tikrose situacijose tai labai naudinga ir veiksminga ir jie taip daro. Jei tavo vyrą viliotų kokia boba ir tave dergtų visaip,kad tu kekšė, kad vaikai ne jo, kad su kitu pasidarei, na tylėtum, tylėtum, o kokį kartą tikrai snukin užneštum, taip ir su vaikais, juk niekas nemuša dėl nieko, kai jau išveda iš kantrybės, ir vyrai vienas kitam duoda kai kuris nors labai prikiaulina. Net gyvūnų patelės krimsteli vaikams kai tie neklauso, kiek kartų kaime teko matyt, kaip spiria karvę veršiukui kai perspėtas jis vistiek lenda žysti, ir nei vieno neužmušė dar. Tai nereiškia, kad aš pritariu vaikų mušimui, tikrai ne, jei tik galima ir įmanoma, reikia to vengti.
Gerai pasakysiu, nors tuo visai nesididžiuoju, gavo mano sūnus du kartus, buvo už ką, pats žino, jau didokas, tačiau suprati mes pataikėm matyt laiku ir vietoje, nes dabar jau paauglys, o vaikas geras, tai ne aš sakau, tai sako kiti, mokytojai, auklėtoja, net bibliotekininkė čia kada sako, labai geras jūsų sūnus, net akis išpūčiau sakau, ar tikrai, sako toks judrus, šnekus, bet nepiktybinis. Tai džiugina, neturiu problemų dėl kažkokių rūkymų, gerimų, valkiojimosi, nu mokosi gerai,būrelius lanko, kai tuo tarpu kitos mamos jau rauda, nesakau, kad tie gavimai padėjo jam tokiu tapti, bet kaip jis pats dabar sako, nu privertė mane apgalvoti viską.
Beje aš esu tokios nuomonės, kad jei žmogus pastoviai kitam kiaulina, puikiai žinodamas ir suvokdamas, kad daro piktybiškai ir blogai, tai ir tegul gauna, toks ir nuo manęs gautų. Aišku galima suaugusį į teismą duoti, bet kaip tada apskūsti savo piktybiškai besielgiantį vaiką, policijai įduot, VTAT apskųsti?

Atsakyti
Dar pritariu tau visom keturiom drinks_cheers.gif

GinteZZ,aprašei mano pagranduko elgesį lotuliukas.gif Jam balandį 3 bus, tiesiog tip top taip daro doh.gif Aš net nesuku galvos, na vaikiški kapriziukai ir emocijų nevaldymas, pirmieji du bio tokie pat buvo ir išaugo irnesakyk.gif Man labai patinka rytų išmintis-iki 5 metų augini kaip princą, iki 10 kaip tarną ir vėliai kaip draugą (matai gal sumaišyti kažkiek, bet esmė aiški) Visus taip auginai ir kolkas tfu tfu tfu nėra bėdų thumbup.gif
Atsakyti
QUOTE(Dar @ 2009 03 04, 09:22)
Būtent internetu man sunku bendrauti,nes nemoku parašyti taip, kaip tai yra iš tikrųjų, tiesiog gali atrodyti kitaip situacija.
Visų pirma aš neesu atsakinga už savo pavaldinius ar bendradarbius,jei kažką daro blogai pavaldinys ir jis nesitaiso įspėtas, aš jį atleidžiu, savo vaiko juk iš namų neišvysiu. Suprati už savo vaikus aš atsakau, aš jiems kuriu gyvenimą, o svetimų žmonių elgesys ir jo pasekmės man giliai dzin. Todėl taip ir skiriasi viskas.
Tik nereikia sakyt , kad suaugę vienas kito netranko, tam tikrose situacijose tai labai naudinga ir veiksminga ir jie taip daro. Jei tavo vyrą viliotų kokia boba ir tave dergtų visaip,kad tu kekšė, kad vaikai ne jo, kad su kitu pasidarei, na tylėtum, tylėtum, o kokį kartą tikrai snukin užneštum, taip ir su vaikais, juk niekas nemuša dėl nieko, kai jau išveda iš kantrybės, ir vyrai vienas kitam duoda kai kuris nors labai prikiaulina. Net gyvūnų patelės krimsteli vaikams kai tie neklauso, kiek kartų kaime teko matyt, kaip spiria karvę veršiukui kai perspėtas jis vistiek lenda žysti, ir nei vieno neužmušė dar. Tai nereiškia, kad aš pritariu vaikų mušimui, tikrai ne, jei tik galima ir įmanoma, reikia to vengti.
Gerai pasakysiu, nors tuo visai nesididžiuoju, gavo mano sūnus du kartus, buvo už ką, pats žino, jau didokas, tačiau suprati mes pataikėm matyt laiku ir vietoje, nes dabar jau paauglys, o vaikas geras, tai ne aš sakau, tai sako kiti, mokytojai, auklėtoja, net bibliotekininkė čia kada sako, labai geras jūsų sūnus, net akis išpūčiau sakau, ar tikrai, sako toks judrus, šnekus, bet nepiktybinis. Tai džiugina, neturiu problemų dėl kažkokių rūkymų, gerimų, valkiojimosi, nu mokosi gerai,būrelius lanko, kai tuo tarpu kitos mamos jau rauda, nesakau, kad tie gavimai padėjo jam tokiu tapti, bet kaip jis pats dabar sako, nu privertė mane apgalvoti viską.
Beje aš esu tokios nuomonės, kad jei žmogus pastoviai kitam kiaulina, puikiai žinodamas ir suvokdamas, kad daro piktybiškai ir blogai, tai ir tegul gauna, toks ir nuo manęs gautų. Aišku galima suaugusį į teismą duoti, bet kaip tada apskūsti savo piktybiškai besielgiantį vaiką, policijai įduot, VTAT apskųsti?


Gerai jei jau apie žmogų, kaip socialinį gyvūną. Žmogus evoliucionavo iš homo erectus, į homo habilis, ir galų gale į homo sapiens kuo dabar vis dar ir esam, kol kas neevoliucionavom niekaip smile.gif .
Taigi kas mus nuo kitų taip skiria- o gi tas sapiens (mąstantis, išmintingasis) kaip kas verčia čia jau lotynistų reikalai. Gyvūnai savo jauniklius stumia nuo savęs, tik dėl vienos priežasties- jie saugo savo gyvybinius resursus, tai pirmiausia, antra jiems tokiu būdu perduoda gyvenimiškąją patirtį instinktų lygyje. Kadangi na sakykim prie nė prie vienos gyvūnų rūšies, šeimos, būrio neparašyta sapiens, tai ne todėl kad pamiršo, o todėl kad to nėra. Tu įsivaizduoji karvę vedančią veršiuką į kampą už nepaklusnumą smile.gif , a, o gal tu įsivaizduoji jog kalė gali neduoti kišenpinigių savo šuniukams smile.gif nes jie naktį cypavo. tai čia mes kalbam apie aukštesniuosius gyvūnus, taip sakat, žinduolius, nu ir mes prie jų.
Yra žemesnieji gyvūnai- paukščiai- va gegutinių būrys sakykim smile.gif na į jas irgi žmonės lygiuojasi, dar žemiau pagal klasifikaciją yra ropliai, tai gal gerai pastebėjus jų elgesį irgi ką sau prisiderinti ir tu sekti? Nu panašumų yra- jie irgi yra gyvūnai, galim sakyt kad moliuskai kaip nors elgiasi, tiesa pas juos nėra smegenų tik ganglijai. Dar vabzdžiai yra, nariuotakojai, pintys, samangyviai , paskui pirmuonys ir jei jau baigiant mūsų( gyvūnų) karalystę. O šiaip tai baigia, ar prasideda viskas anearobinėm bakterijom.
Dar, gali rinktis kas čia tau artimiau smile.gif
Taigi, žmogus yra vienintelis gyvūnas kuris muša savo jauniklius rasdamas tam vienintelę priežastį- supykau. Visi kiti turi daug rimtesnes ir labiau logiškas priežastis agresyviam elgesiui, kaip keista bebūtų.
Tai, kad sukykai homo sapiens turėtų suprasti, kad priežastis yra ne kitame, o jame pačiame, ir ne tą kitą lupti skaudžiai, neskaudžiai neturi reikšmės kaip, o pats pasitraukti bent jau tuo metu. Deja, sau žmogus prisima labai daug teisių ir laisvių ir paaiškinimų randa kad oj- karvė irgi spardosi doh.gif . NA taip beveik galima pateisinti viską- sakykim na kad ir ką nor apvagi ir sakai- a kiaulės kai pabėga iš gardo- bulves nuknisa, nužudyti ir sakyti va norėjau su jo žmona pasidaugint- na gamtoj taip yra, patinai patinus stengiasi sunaikinti. Maitinimo įstaigose neatsakyti už kokybišką maistą- nu kaip bakterijos jos gi pačios dauginasi. Tęsti? O gal gana? Gal laikas yra prisiminti kad mes homo sapiens, ir visi mūsų instinktai privalo turėti išraišką žmogišką.
Dėl aprašytos situcijos su vyru ir jo pasija. Ką aš tau galiu pasakyt. Kadangi aš tikrai žinau kad aš gyvūnas homo sapiens ir revoliucionuoti neketinu, tai paliksiu juos jų gyvūniškuose instinktuose, kreipsiuosi į teismą ir skirsiuosi.
Atsakyti
[quote=GinteZZ,2009 03 03, 19:57]

Punktas 2. kaip tik apie mano mažių (3,2 metai). Net nupasakota situacija džiaustant rūbus identiška. Stengiuosi iš paskutinių jėgų nesupykti. Pakeliu rūbelius ir rodau: va dabar nešvarūs, skalbsim iš naujo ir neisim į laukelį? Ir t.t... kartais pavyksta susišnekėti. Savo galingumą demonstruojančio mažiaus juokas pereina į sutrikusį krizenimą, po to net į liūdesį. Kiekvienam kartui stengiuosi pasitelkti fantaziją. kartais pavyksta ir juokais išspręsti situacija, kartais, ypač kai būnu pavargus, parodau savo nepasitenkinimąir pyktį. Jokiu būdu nekeliu jo išmėtytų ar sužalotų daiktų, neilgai laukus mažiui ko nors prireikia, o tada: einam tvarkytis...kantrybės kantrybės (tik kur jos pasisemti, kai pritrūksta).
Dar vienas veiksnys pas mus–vyresnis broliukas, kuris stengiasi šalia „blogiuko" susirinkti „geriuko" taškus, bet čia jau kita problema.
Atsakyti
QUOTE(alfija @ 2009 03 04, 11:15)
Tai, kad sukykai homo sapiens turėtų suprasti, kad priežastis yra ne kitame, o jame pačiame, ir ne tą kitą lupti skaudžiai, neskaudžiai neturi reikšmės kaip, o pats pasitraukti bent jau tuo metu. Deja, sau žmogus prisima labai daug teisių ir laisvių ir paaiškinimų randa kad oj- karvė irgi spardosi doh.gif . NA taip beveik galima pateisinti viską- sakykim na kad ir ką nor apvagi ir sakai- a kiaulės kai pabėga iš gardo- bulves nuknisa, nužudyti ir sakyti va norėjau su jo žmona pasidaugint- na gamtoj taip yra, patinai patinus stengiasi sunaikinti. Maitinimo įstaigose neatsakyti už kokybišką maistą- nu kaip bakterijos jos gi pačios dauginasi. Tęsti? O gal gana? Gal laikas yra prisiminti kad mes homo sapiens, ir visi mūsų instinktai privalo turėti išraišką žmogišką.
  Dėl aprašytos situcijos su vyru ir jo pasija. Ką aš tau galiu pasakyt. Kadangi aš tikrai žinau kad aš gyvūnas homo sapiens ir  revoliucionuoti neketinu, tai paliksiu juos jų gyvūniškuose instinktuose, kreipsiuosi į teismą ir skirsiuosi.


Maži vaikai elgiasi vienaip... Tada mamas ima pyktis irgi bejėgiškumas. Galiu jus patikinti, kad ir paaugę, netgi teigiamo elgesio vaikai, turi savų "pričiūdų" kuriuos labai sunku suvokti, o išgyvendinti ko gera neįmanoma....

Vakar buvo situacija... Nugis, lanko maniškis anglų privačiai. Nu, pinigėliai šiuo metu iš dangaus nebyra. Minčių yra visokių... Kiek dar įstengsim jį leisti ir pan... Vaiko išsiblaškymas yra didžiulis. Nedėmesingumas... Čystas Nikodemas Vaškis. smile.gif Vakar, prieš pat važiuojant į pamoką, sakau: sūnau, ar tu paruošęs užduotis? Vaikeliuk, pinigėlį kainuoja, atsakingai reik elgtis. Jis sako: jau seniai aš paruošęs... Grįžęs sako: "nu aš žinai, kai dariau, tai vieną psl padaryt buvau pamiršęs..." Jau vaikas nebemažas, aišku, jis ne tyčia tai padarė, bet aš net apsižliumbiau... Tokie pamiršimai yra nuolatiniai... Ir... nekaltinau aš jo, tiesiog jaučiu, kad mano viduje kažkas, gal aš negebu priimti to jo išsiblaškymo, galiausiai - kad aš kaltinu save, kad ne viską iki galo sužiūriu... Po to, būna, mokytoja man skambina ir sako, kad jis pamiršo tą ir tą... Jaučiuosi kartais tokia netikus... Aš tiesiog suvokiu, ką galėčiau padaryt kitaip, bet kažkaip vis neišeina. Tikrai pirmiausia supykstu ant vaiko, bet iš esmės aš supykstu ant savęs. Kad nesėdėjau prie jo, nesužiūrėjau, kad tokio priešo, kaip televizorius nuolat, negebu išmest...

O paskui pamislijau sau: ogi, tai tik gyvenimas. Toks koks jis yra.

O dėl "pasijos" - tai tikrai, iš visų jėgų pasistengčiau visiškai nusišalinti nuo situacijos, palikti buvusį brangiausiąjį naujajai. Tik atjaust tegalėčiau, nes aiškiai žinočiau, kad atsimerks kažkada. Visiems taip būna, tik ne visi pripažįsta, kad praregėjo... Ne tampomas ir auksinis veršis, kad kad dėl jo kitai į dantis duot. Ne, ne dėl žeminimosi - dėl situacijos beprasmiškumo ir bjaurumo...

Ir vakar galiausiai pabloviau ir nutariau, kad
Atsakyti
QUOTE(Paragintoji @ 2009 03 04, 13:04)
Maži vaikai elgiasi vienaip... Tada mamas ima pyktis irgi bejėgiškumas. Galiu jus patikinti, kad ir paaugę, netgi teigiamo elgesio vaikai, turi savų "pričiūdų" kuriuos labai sunku suvokti, o išgyvendinti ko gera neįmanoma....

Vakar buvo situacija... Nugis, lanko maniškis anglų privačiai. Nu, pinigėliai šiuo metu iš dangaus nebyra. Minčių yra visokių... Kiek dar įstengsim jį leisti ir pan... Vaiko išsiblaškymas yra didžiulis. Nedėmesingumas... Čystas Nikodemas Vaškis. smile.gif Vakar, prieš pat važiuojant į pamoką, sakau: sūnau, ar tu paruošęs užduotis? Vaikeliuk, pinigėlį kainuoja, atsakingai reik elgtis. Jis sako: jau seniai aš paruošęs... Grįžęs sako: "nu aš žinai, kai dariau, tai vieną psl padaryt buvau pamiršęs..." Jau vaikas nebemažas, aišku, jis ne tyčia tai padarė, bet aš net apsižliumbiau... Tokie pamiršimai yra nuolatiniai... Ir... nekaltinau aš jo, tiesiog jaučiu, kad mano viduje kažkas, gal aš negebu priimti to jo išsiblaškymo, galiausiai - kad aš kaltinu save, kad ne viską iki galo sužiūriu... Po to, būna, mokytoja man skambina ir sako, kad jis pamiršo tą ir tą... Jaučiuosi kartais tokia netikus... Aš tiesiog suvokiu, ką galėčiau padaryt kitaip, bet kažkaip vis neišeina. Tikrai pirmiausia supykstu ant vaiko, bet iš esmės aš supykstu ant savęs. Kad nesėdėjau prie jo, nesužiūrėjau, kad tokio priešo, kaip televizorius nuolat, negebu išmest...

O paskui pamislijau sau: ogi, tai tik gyvenimas. Toks koks jis yra.

O dėl "pasijos" - tai tikrai, iš visų jėgų pasistengčiau visiškai nusišalinti nuo situacijos, palikti buvusį brangiausiąjį naujajai. Tik atjaust tegalėčiau, nes aiškiai žinočiau, kad atsimerks kažkada. Visiems taip būna, tik ne visi pripažįsta, kad praregėjo... Ne tampomas ir auksinis veršis, kad kad dėl jo kitai į dantis duot. Ne, ne dėl žeminimosi - dėl situacijos beprasmiškumo ir bjaurumo...

Ir vakar galiausiai pabloviau ir nutariau, kad


va kur reikalas- finansai smile.gif akcentas pirmas ir ašaros nuo to smile.gif . Suprantu puikiai , kad tau kaip visiems su pinigais smile.gif . Supranti, bet gudrumas tas ir yra, kad koks tavo vaikas didelis ir protingas nu jis niekaip negali susieti piniginių santykių, uždarbių su savo išsiblaškymu, ir niekaip negali pažiūrėti į gyvenimą tavo akim. Panašiai gali, o va atsakingiau už tave , protingiau - ne. Jo akcentai ne pinigai tuo tarpu ir čia viskas. Tai va- jei užsibrėži sau, sau būtent tikslą- nė cento už anglų pro šalį, tai tu ir tikrini, ne klausinėji o kaipi policininkas tikrini pati. Ar paruošė, ar dailyraščiu parašė, nu dar kažką. Ir viskas- nes čia tavo tikslas. O va jo tikslai yra tikriausia- išmokti smile.gif nu aš taip spėju, tai ką gi daro jis- mokosi, ir tai ką praleidžia tuom kartu pasimoko stipriau kitu kartu. Ar tu nežinai kaip tas mokymossi procesas vyksta, ar man dabar tau dar papasakoti kad mokymasis apskritai negali vykti vienodai, tolygiai ir vis ylančia trajektorija g.gif . Žinioms reikalingas užtvirtinimas- ant pakilimo tai nesidaro, tai darosi nusileidimo metu.
Nežliumk dėl niekų, t.y viskas yra gerai, tamstos baimė, kad nepragyvensit dėl to, kad vaikas neparuošė pratimo nepagrįsta moksliškai jokiais konkrečiais faktais biggrin.gif . O žinai, kaip moksle, išradimas, atradimas yra nepatvirtinamas tol, kol kas nors kitas to nepakartojo, neatrado smile.gif . Aš tau čia nuotaiką skaidrinu smile.gif .
Papildyta:
QUOTE(GinteZZ @ 2009 03 03, 19:57)
Sveikutės,



pirmiausia pasidomėti amžiaus tarpsnų psichologija smile.gif tada mažiau baiminsiesi, kad darai kažką ne taip, arba kad su vaiku kažkas ne taip. Su mažuoju šaunuoliu viskas taip smile.gif . Tiesiog pabandyk pamiršti kad jis traumuotas ir elgtis kaip su netraumuotu- paėtis pasikeis. Psichinės ligos- na žinai biggrin.gif , tiek tos, kada nos prie kavos papsakosiu , jei norėsi apie tai kaip ir iš kur jos atsiranda. Traukuliai rėkiant, kas ten buvo, kad nebebūtų baisu- oro trūkumas, šiaip. Ką daryt? Nu dabar nuskambės baisiai- bet geriausia po šalto vandens srove pakišti. Čia isterija, priežastys kiek kitame reikale, bet tai reikia išvesti iš tokios situcijos va taip. Prisiminimas liks, tai ne fizinė bausmė, jei nori tai yra medicininė pagalba.
Atsakyti
QUOTE(alfija @ 2009 03 04, 13:00)
va kur reikalas- finansai smile.gif  akcentas pirmas ir ašaros nuo to smile.gif . Suprantu puikiai , kad tau kaip visiems su pinigais smile.gif . Supranti, bet gudrumas tas ir yra, kad koks tavo vaikas didelis ir protingas nu jis niekaip negali susieti piniginių santykių, uždarbių su savo išsiblaškymu, ir niekaip negali pažiūrėti į gyvenimą tavo akim. Panašiai gali, o va atsakingiau už tave , protingiau - ne. Jo akcentai ne pinigai tuo tarpu ir čia viskas. Tai va- jei užsibrėži sau, sau būtent tikslą- nė cento už anglų pro šalį, tai tu ir tikrini, ne klausinėji o kaipi policininkas tikrini pati. Ar paruošė, ar dailyraščiu parašė, nu dar kažką. Ir viskas- nes čia tavo tikslas. O va jo tikslai yra tikriausia- išmokti smile.gif nu aš taip spėju, tai ką gi daro jis- mokosi, ir tai ką praleidžia tuom kartu pasimoko stipriau kitu kartu. Ar tu nežinai kaip tas mokymossi procesas vyksta, ar man dabar tau dar papasakoti kad mokymasis apskritai negali vykti vienodai, tolygiai ir vis ylančia trajektorija g.gif . Žinioms reikalingas užtvirtinimas- ant pakilimo tai nesidaro, tai darosi nusileidimo metu.
Nežliumk dėl niekų, t.y viskas yra gerai, tamstos baimė, kad nepragyvensit dėl to, kad vaikas neparuošė pratimo nepagrįsta moksliškai jokiais konkrečiais faktais biggrin.gif . O žinai, kaip moksle, išradimas, atradimas yra nepatvirtinamas tol, kol kas nors kitas to nepakartojo, neatrado smile.gif . Aš tau čia nuotaiką skaidrinu smile.gif .


Ot ir ne, ne finansai smile.gif Pietų skubinaus eit, tai skubėdama viską supyliau. Reikalas yr tame, kad jis labai išsiblaškęs, o aš negebu dėl to savęs nekaltint. Aš norėčiau tikrint kaip policininkas, bet to nedarau biggrin.gif Tingiu ir kažkaip jau taip gaunas... Pamokos juk nieko nekainuoja, o jis ir ten daug ką pamiršta biggrin.gif ... Bet užtai, klasiokai stebis iš kur ans žino tiek atsakymų į klausimus. Ogi - discavery kanalas rodo! O jį žiūrėtų kiaurą parą... VISADA kažkas įdomaus eina... biggrin.gif biggrin.gif biggrin.gif O aš pykstu ant savęs, kad daugiau niekuo neįstengiu jo sudomint... Aiškiai matau, kad telikas iš manęs atima vaiką smile.gif Nugis, sakau, kad many problema... Pinigėliai tik detalė. Tik įtikint tavęs tuo nei galiu, nei noriu wub.gif

Mano baimės, kad nepragyvensim, nėr smile.gif Yr tik realybė, o baimė pas man yr tik viena: kad visi būtų sveiki smile.gif Ot šita baimė tai yr. Ir nemenka.

Tu nuotaiką praskaidrini visada, pati žinai 4u.gif Matai, kiek šypsenų pridėjau. Daba truputuką įsijungiau paredaguot, o kai žinutę paskelbiau - mačiau, kad visa išsišiepus ta mano žinutė smile.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Paragintoji: 04 kovo 2009 - 13:37
Alfija, mega_shok.gif mastau.gif ir neturiu ką pasakyt, nesupratai tu manęs.

Pas mus buvo panaši problema, kai pas Paragintąją, nenoriu leistis į pasakojimus, kai kas biškį kitaip, bet dėl to gavo mano vaikis, nusiėmė durniaus kaukę, paskui pasakė, tokių supykusių nei manęs, nei tėčio nebuvo matęs, nežinau kas būtų , jei nebūtų gavęs, bet aš tiesiog bijojau, kad eina laikas, o atgal jo nepasuksim, vaikas nuklys , kaip reiks vėl jį pastyt ant kelio, ar ne bus per vėlu. Kaltinau save, kad ir gal perižiūriu visko, kad kažką ne taip darau, tačiau paskui pagalvopjau, o ar vaikas neturi mąstyt biškį, o jei manęs nebūtų, tai turėtų augti kaip nevykėlis, kaip nemokša, tipo jei aš už jį nepagalvosiu, nepriversiu, tai vaikas pats susiimti negali. Todėl ir gavo, kad pats mąstyt pradėtų ir atsakomybę jaustų, o ne taip, ka jei pastumi, tai eina, jei ne, tai gerai bet kaip. Vaikas turi pats mąstyt, o jei rytoj manęs nebus, tai nebus kas niuksi, eik mokinkis, ruošk namų darbus, nedaryk taip, tai kas jo lauks degrado dalia, nes pripratęs bus , kad yra kas mąsto už jį.
Atsakyti