Globėjų paplepėjimai 2

Pas maniškį nebuvo Bet labai jau nepasikliaučiau tomis diagnozėmis. Jei neklystu, nuo jų sunkumo priklauso už vaiką gaunamo "krepšelio" dydis...

Na štai. Su mažąja pabuvus nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio vakaro galiu pasakyt taip- tikrai, vaikas kaip vaikas. Iš pradžių tylėjo, paskui čiauškėjo taip, kad atrodo nebesustos:-). Vakare, kai jau apsimovėm pižamą, norėjo namo, bet kai ėmiau rodyti, kaip mamytės savo leliukus migdo, nešiodamos ir sūpuodamos, taip įsijautė, kad galėjom dūkti ir kutentis iki vidurnakčio. Paskui ir pietų ir nakties miego mano manymu norėjo eiti tik todėl, kad labai patiko tas ritualas- prausimosi, susupimo į didelį rankšluostį kaip leliuko, nešimo į lovytę, galvytės glostymas prieš miegą ir t.t. Ir visą laiką pastovus - noriu opa... Na aš ir nešu...vyras ėmė bambėt- uzsisės tau ant sprando...lovytę prie savo lovos krašto pasistačiau, nes rankomis susikibusios miegojom- vėl bamba...rekia iš karto jos kambaryje ją migdyt... o ji, galvoju, paprasčiausiai bijo...svetima gi jai čia viskas, o dar miegamieji antram aukšte, tai gal aš labiausiai bijau, kad ji užsimiegojusi nesugalvotų išeit iš kambario ir nenubildėtų laiptais, nepažįsti gi svetimo vaiko ir negali prognozuoti kaip ji elgsis. Katinų bijo. Pas mus jie du. Klykia tik pamačius ir šaukia- kanda...noriu opa...Vėl aš su ja ant rankų...vėl pasakoju, kad katytės geros, kad va taip glaudosi ir murkia...tada ji jau myliu myliu, bet katytes vis tik iškraustėm į katilinę. Šunų bijo. Visada kur važiuodami imam šunis, savaitgalį dėl to mes abi likom namie...Ėjom pasivaikščioti- sutikom didelį šunį, jau iš toli aš ją pasiėmiau ant rankų ir ėmiau pasakoti, kad va ir šuniukas išėjo pasivaikščiot, ir jeigu jis sakys au au, tai jis taip su tavimi sveikinsis, nes šuniukai kitaip pasakyt nemoka...prasilenkiant ji mojavo jam rankyte ir sakė myliu myliu 'tuniuka'...
Išvada po savaitgalio tokia- daugiau adaptuotis reikia mano vyrui, o ne vaikui. Jeigu man normalus vaikas turi būti ir išdykęs kartais, ir su ožiukais, tai vyrui visa tai nenormalu ir viskas gerai tik tol, kol sėdi kaip sena boba ir tyli. Jaučiu, teks ne su vaiku, o su vyru vargti....
Ir dar keli pastebėjimai- labai garsiai kalba, nu tiesiog rėkia. Vyras vis- ko ji taip rėkia, nugi sakau, pabandytum tu vaiknamyje ko tyliai paprašyti ar ką pasakyti - spėk kas tave išgirstų. Apšalus buvau laikiau ją ant rankų, atėjo katė, trinasi apie savo bliūdelį ir prašo ėdalo, tai mažoji kad suriks "tylėk, dura tu".... spėkit kur taip galėjo išmokti....

Paskaičiau ir taip atgijo visi prisiminimai, kai parsivežiau savo mažę. Pačios pirmos dienos buvo sunkios, įdomios, keistos. Mano vaikas verkt nemokėjo, tas stebino, susimuša kur ir kenčia, sakau verk, verk ko neverki gi matau, kad skauda, apkabinu o ji tyli, paskui vieną kartą kad jau išsižiojo bliaut, tai bliaudavo reikia ar ne, pavaidindavo dar, nes žinojo, kad apkabinsiu ir raminsiu.

kurioms praeityje tos pirmosios dienos- pasakykite, kur ta riba tarp besaikio lepinimo-popinimo ir protingo auklėjimo? Negaliu nusisukti nuo ištiestų į mane rankyčių, negaliu barti už visų namuose esančių mygtukų spaudinėjimą ir t.t., aiškinu po n..kartų, kad kai migrobangė pasakys dzin..., va tada spausim tą mygtuką, kuris atidaro dureles, kad kai sudėsiu skalbinius, tada abi suksim va tą rankenėlę, spausim tą mygtuką ir t.t. Jaučiuosi kalta prieš vyrą, kad nemoku griežtai paskyti- čia negalima, ir čia negalima, ir čia neliesk. Gal iš tikro aš per daug 'cackinuosi'?

Pas mane jei negalima, tai negalim visiems, nesvarbu koks jo statusas namuose, savas sūnus, tik pasiimtas vaikas, ar svečių vaikai. Tokia esu. Paskui mažiau problemų ir bėdų būna. Nesakau, kad pirmą dieną, savaitę ar mėnesį dukrai viską nurodinėjau tiksliai ir griežtai, kai kur nusileidau, daug aiškinau, mokiau, rodžiau, o pas mane ji gi šaunuolė, viską perėmė greitai ir teisingai. Nu kaip galima leist lyst į rozetę pirmą dieną kai žinai jog pavojinga, o paskui po savaitės neleist, dar paskui kai vaikas nesupras visgi galima ar ne pult baust, aš pasirenku tokį variantą, ko tikrai negalima bus ateityje, to negalima dabar iš karto.

nekalbu apie tokius dalykus, kurie išties pavojingi- apie lindimą prie rozečių, dujinės jungiklių sukinėjimą, ir pan. Čia tai tikrai pritariu- negalima. Labai mėgo trenkti iš visos sveikatos duris- tereikėjo porą kartų pasakyti, kad durų mes netrankome, o švelniai užveriame (jeigu ten paklius pirštukas, kad jam neskaudėtų) ir paskui jau taip stengėmės tas duris lėtai užverti . Bet, sakykim, aš verčiau nusirinksiu iš vaikui pasiekiamos zonos visokius niekniekius, nei šauksiu, kad negalima ir to imti, ir to imti (vazeles, remeliai, suvenyrai, skalbimo milteliai ir t.t.). Mes mažų vaikų labai seniai nebeturime, taigi visi namai pritaikyti tik suaugusiems. Va čia ir iškyla tarp manęs ir vyro konfliktas- viską padėti saugiai, ar vaikščioti iš paskos su amžinu 'negalima'.

Sveika, na mūsų tėvystė dar labai trumpa, tik trečias mėnuo. Tai tas poreikis būti nešiojamai tebėra: reikia ir namie panešioti, ir lauke labai to norisi. Dabar palengvėjo, kad nešimui tinka ir tėtis, o pirmiau išskirtinai tik aš, daugiau niekas netinka. Jau būna ir noras keliauti pačiai, bėgti lauke Ir paprašyti moka gražiai. Mūsų buvo viena iš bėdų, kad mergina ko nors prašydavo, na sakyčiau klykdama, vis garsyn. Taip buvo įpratusi gauti, ko reikia. Tai dabar lyg ir nebepamenu, kada prašė ko nors rėkdama.
Dėl tos ribos, nežinau, kaip reikia, galiu tik pasakyti, kaip darėm. Pirmas dienas mes stengėmės pažinti vaiką, o ne auklėti, bandėm susidraugauti. Tas negalima, tik tikrai, kas pavojinga, nesaugu ar sugadinama nepataisomai. Tik mūsų buvo daugmaž taip: negalima jungti viryklės (na, juk įjungus lemputė užsidega- gražu), bet galima atidaryti spintelę, pažiūrėti, kas yra, atitraukti rankšluosčių laikiklį ir pan. Ir mes kalbėjom, kodėl negalima, nemanau, kad jai tapo aiškiau, bet pats principas, kad su ja kalba, o ne reikalauja.
Dėl miego. Miegam šalia, lovytė prie pat manęs. Reikia ir kaklą apsikabinti, ir būtinai susakyti (jei pamirštu- primena): Emilytė- mamytės saulytė, uogytė, gėlytė ir t.t. Reikia ir rankos, ir galvytę paglostyti, kartais pilvuką, nugarytę.
Nežinau, iš to, ką aš perskaičiau, man nepanašu, kad apskritai cackinatės. Gaila, kad vyras neprisijungia, o dar ir Jūsų nepalaiko. Manau, jis gali turėti savo nuomonę apie vaiko auklėjimą, tik nereiktų, kad atrodytų, kaip kareivinėse (mano vyrui kartais taip išeina). Kas iš to, jei susakysit: to, to to negalima, tikimybė, kad iki kito karto pamirš, lieka.
Sėkmės

O aš čia lepinimo ir nematau, tik dėmesį ir vaiko smalsumo patenkinimą


Čia manu ir yra problema, aš žiauriai pavargstu su mažium jei tenka tokiuose namuose svečiuotis kurie suaugusiems pritaikyti. Jos saugumui ir jūsų ramybei paslėpkite, užkelkite viską ten kur mažos rankytės nepasieks
O dėl vyro, tai manau jam irgi reikia laiko priprasti, jei globa nebuvo jo svajonė ir jis sutiko todėl, kad to norėjo mylima moteris tai manau normalu, kad sąmoningai ar ne kolkas neprisileidžia mažylės. Vyrams dažniausiai reikia daugiau laiko įsileisti vaiką į širdį, o jo komentarai dėl per garsios kalbos, nuolatinio prašymosi ant rankų tai elementarus nepatogumas kai namuose atsiranda svetimas žmogus. Apsitrins su laiku

turbūt vyrams taip jau būdinga- auklėti kaip kareivinėse . Jis griežtai- stokis į kojas ir eik pati, na jis nešiojimui kol kas netinka, tai dėl to turbūt ir ant manęs, kad nešioju, bamba .

Mano pagrandukui 2,8 metukai ir nešiojam iki šiol Nemanau kad tai lepinimas, greičiau abipusis vienas kitu atsidžiaugimas ir pirmus du bio taip ant rankų auginome ir nieko, išaugo milžinai, ant kelių nebetelpa Jei tai gera nešioti, jei mažutei to reikia, o kad reikia neabejoju tai kodėl ne?

Pritariu Šelmai - čia ne lepinimas ir ne cackinimas. Ypač pirmosiomis valandomis...
Saugumo suteikimui reikia labai daug "įdėti" - nešioti ir elgtis kaip su kūdikiu - ilgai ilgai, kol ... pakanka. O tas "pakanka" atsiranda kiekvienam individualiai.

Iš patirties sakau - daug kalbėkite su vyru, kad ir jis suprastų kodėl taip elgiatės. Padarykite jį sąjungininku (jei jis kol kas nėra bendramintis)

musu mazajai 1,9 men.ir nesiojam ir myliuojam...net nakcia mazoji "prisimena",kad myli mamyte:reikia bucki duoti!sunku ir apsakyti
kokius jausmus sukelia tie "meiles protrukiai"...ir tai tikrai joks lepinimas!
blogai tada,kai mazius trepsi kojomis,griuna ant pilvo,arba nugaros ir pasiekia
tai ko nori...nors pries tai,jam buvo pasakyta,kad taip nebus!arba kai vienas
is tevu draudzia,o kitas tuo pat metu-leidzia!
susidaro ispudis,kad vyrai"visi vienodi",tai kenciu dantis sukandus,kai jis barasi...nors ir nesutinku su juo...
jau veliau issakau jam ka galvoju,kai vaikai negirdi!
ir nezinau,nuo kada vaikas gali miegoti savo kambaryje,cia kiekvienam savaip...
bet manau,pradzioje vaikas turi apsiprasti su namais ir laikyti juos savais...
mano 11 metu kriksto sunus pas mus i svecius vaziuoja tik su salyga,kad
as miegosiu tam paciam kambaryje...bijo...


teisingai,o dar stenkites,kad vyras nesijaustu pamirstas,jie ir "pavyduliauti "
moka...