Kaip atsidūrėme namie tik po 2 savaičių... - Gimdymo istorijos

Trečio vaikelio gimimui labai ruošiausi. Nuo pirmo apsilankymo pas ginekologę žinojau, kad gali tekti gimdyti cezario pjūvio operacijos pagalba, tad likus mėnesiukui iki numatytos gimdymo datos ėmiau rūpintis, kaipgi bus man su tuo gimdymu, kur man gimdyti ir kokią gydytoją pasirinkti.
Vaikelis nusprendė “sėdėti”. Mane operuos. Nerimavau. Norėjosi jaustis saugiai. Labai jau man slogūs išliko prisiminimai mano pirmųjų gimdymų valstybinėje ligoninėje, todėl šįkart nusprendžiau gimdyti privačioje klinikoje. Žavėjo ten gimdžiusių mamų pasisakymai apie komfortą, nuostabias slauges ir gydytojus. O svarbiausia, kad ten niekas nedraus mūsų su leliuku aplankyti mano mažiesiems sūneliams.
Atvykau į kliniką apsižiūrėti, susitikti su gydytoju, kurį pasirinkau. Viskas man ten patiko. O gydytojo mandagumas ir neatsainus požiūris į savo darbą mane tiesiog pakerėjo. Susitarėme, kad tikrai gimdysiu čia, šioje klinikoje, o dėl operacijos datos susitarsime per kitą konsultaciją. Taigi, namo grįžau pakankamai rami…

* * *

Ir štai jau kelios dienos, kaip maudžia pilvuką, o vaikelis kažkoks perdaug ramus... Sąrėmiai? (Jau gimdau?) Skaičiuoju. Hm, pakankamai dažni. Imu nerimauti. Juk ankstoka dar. Po poros valandų sąrėmiai liaujasi. Kitą dieną vėl viskas kartojasi. Pagalvoju, kad reiktų skambinti gydytojui. Bet jis man paskambina pats. Pasiūlo atvažiuoti į konsultaciją jau kitą dieną, nes paskirtą konsultacijos dieną negalėsiąs. Apsidžiaugiu ir nurimstu - jau rytoj sužinosiu, kaip mums abiems su leliuku sekasi.

* * *

Rytdiena. Gydytojas mane išsamiai apžiūrėjo, užrašė vaikelio toniukus, atliko echoskopiją. Ekrane parodė man kažin kokias tamsias dėmes ir paaiškino, kad tai placenta, kuri jau sensta, o tai reiškia, kad vaikeliui jau ima trūkti maisto ir deguonies, o ir vaisiaus vandenų tik vos vos belikę. “Gamta žino, ką daro” – pasakė, turėdamas omeny, kad dėl to pastarąsias dienas man ir buvo užėję sąrėmiai. Pamaigęs ankstesnės cezario operacijos randą ir pamatęs, kad man skauda, susirūpino. Pasakė, kad nebelauksime netgi kitos savaitės – operuosime….rytoj!

* * *

Atvažiavau kitą dieną į kliniką gana anksti. Paruošė mane operacijai.
Štai jau ir sėdžiu operacinėje ant operacinio stalo, man atlieka spinalinę nejautrą, liepia greitai gultis, ir kai tik atsigulu, įkiša kateterį į šlapimo pūslę. Rankos „užimtos“: vienoje kateteris, kuriuo pumpuoja reikalingus medikamentus, o kita nuolat matuoja kraujospūdį. Gydytojai pasiruošę, jau ir palinkę ties mano pilvuku darbuojasi. Klausia, ar ką nors jaučiu. Ne, ničnieko. Nors keista, kad vieną koją visgi galiu judinti. Smarkiai ištykšta kraujas, aptaškydamas ir anesteziologą, ir, matyt, operuojančius gydytojus, ir mano veidą. Anesteziologas valo mano veidą, o aš galvoju, kad jau taip greitai pamatysiu savo vaikutį.... O štai ir jis! Negirdžiu jo rėkiančio – vien tik silpnas balselis. Aš laiminga. Netrukus slaugutė man prineša parodyti mano naujagimį. Oi, koks gražus veidukas ir akytės... Trumpas mūsų pasimatymas baigiasi – metas užbaigti operaciją. Tik va kažkaip blogai pasijaučiu, lyg krūtinę kas slegia, o ypač širdies plote. Pasiskundžiu ir...

* * *

Atsibudau savo palatoje. Lyg per miglą mačiau savo gydytoją, sėdintį ant prabangaus baltos odos krėslo, bet gerai girdėjau jo žodžius ir bandžiau atsakinėti į jo klausimus. Tik keistai jaučiausi, žvelgdama į laikrodį ant sienos. Kažkur dingo daugiau nei valanda! Nualpau ar mane užmigdė? Pasirodo, buvo užmigdę.
Gydytojas išėjo. O mane ėmė krėsti drebulys. Ir taip beprotiškai norėjosi gerti. Nors kelis gurkšnelius, a?... Deja, slaugutės tik zujo aplink, bet vandens duoti neskubėjo. Negalima! O kad nebūtų šalta, apklojo antklode. Paskui dar viena. O aš vis drebėjau. Kas čia per keistas jausmas? Pamenu, kad po pirmosios operacijos nieko panašaus nebuvo... Ak, aišku, pakilo temperatūra!

* * *

Pagaliau man davė atsigerti. Prigrasino, kad gerčiau vos porą gurkšnelių, Bet kur tau – aišku, kad sukčiavau – išgėriau tris.
Nekantravau mažylį priglausti prie krūties, jį pirmąkart pamaitinti. Slaugutė prinešė vaikelį, bet vos sujudėjau pasilenkdama prie vaikiuko, mane staiga supykino. Dėl tų trijų gurkšnelių. Bet ir vaikelis visiškai nebandė imti krūties. Kas vyksta?!
Aš žaidžiau, malšindama savo troškulį kaskart tik po gurkšnelį, bet viskas baigdavosi vis taip pat – viskas grįždavo atgal. Pykino. Iškankinta neįprastų pooperacinių „nesąmonių“ naiviai patikėjau slaugučių žodžiais, kad vaikelis turi pagulėti ramiai, kad jis dar nemoka žįsti ir panašiai... Kad kvėpuoja sunkiai...Prijungė kažkokį aparačiuką, kuris sektų vaikučio kvėpavimą. O aš sekiau to aparačiuko parodymus. Ir vis kviečiausi slauges, kai tik aparatas fiksuodavo kvėpavimo sutrikimą.
Vakare man pasakė, kad aš turiu pailsėti, atsigauti, o vaikelį pasiima stebėti į gretimą palatą. Sutikau. Naktį klausiausi kūdikio verksmo ir spėliojau, ar tai mano vaikutis verkia. Galvojau apie jį.

* * *

Kitą dieną sužinojau daug baisių dalykų. Pasirodo, vaikelis įsčiose jau sirgo pneumonija, o dar jo kakliuką buvo dukart apsivijusi virkštelė. Vaikutis duso. Dėl deguonies stygiaus ant smegenų susidarė cistutė. Bet blogiausia, kad mažiukas negali pats normaliai kvėpuoti, valgyti... Išvežė jį į reanimaciją...
Likau viena. Gražioje ir patogioje palatoje. Su atskiru dušu. Su televizoriumi ant sienos priešais mano lovą. Su jaukiu baltu odiniu krėslu, kuriame sūpausi ir žvelgdama pro langą į saulės apšviestas pušis, augančias kitapus kelio, verkiau, kad turėčiau štai taip sūpuotis su kūdikiu ant rankų, maitindama jį... O buvau viena.
„Virškinau“ gydytojo pasakojimą, kad kai kurie vaikeliai dėl tos nelemtos pneumonijos miršta dar įsčiose, o gimę – išgyvena vos keturias valandas. Džiaugiausi, kad maniškį išgelbėjo paskubinta operacija ir antibiotikai, kurios man leido operacijos metu.

* * *

Po dienos jaučiausi geriau. Pagaliau gydytojas prisipažino, kad bijojo ir dėl manęs. Nes netekau daug kraujo, smarkiai sumažėjo hemoglobino, o bakterija, sukėlusi mano vaikeliui pneumoniją, atakavo ir mane. Bet aš sparčiai taisiausi, visai neskaudėjo pjūvio vietos, laisvai judėjau, vaikščiojau po palatą, galėjau net šokti!
Kitas geras naujienas man atnešė klinikos neonatologė. Pasakė, kad vaikutis perkeltas į Naujagimių skyrių, nes jaučiasi irgi geriau, ėmė valgyti ir pats kvėpuoja. Uffff... Lengviau atsikvėpiau. Ruseno viltis, kad viskas bus gerai. Kad greitai vėl pamatysiu savo mažiuką.

* * *

Taip ir buvo. Dieną anksčiau mane išrašė iš klinikos. Nuskubėjau į Santariškes pas savo naujagimiuką. Ir kaip keista buvo jį pamatyti. Po keturių dienų. Vaikelis mano, o taip nedrąsu jį paimti ant rankų. Trečias vaikutis, o baisu jį vystyti ir prausti.

* * *

Santariškėse pragyvenome dvi savaites. Tuo metu vaikučiui leido antibiotikus, stebėjo jo būklę ir darė įvairius tyrimus.
Pasveiko mano pagrandukas. Nekantravau kuo greičau vykti namo – buvau pasiilgusi ir vyresnių savo mažiukų, kurį po vieną tėtis atsiveždavo į ligoninę mūsų aplankyti. Aišku, susitikdavome koridoriuje, ne palatose, nes negalima, bet ilgesys vaikams buvo toks stiprus! Kaip ir meilė trečiam vaikučiui.

* * *

Dabar mažiausiajam jau trys mėnesiai. Auga sveikas ir rubuilis. Koks didelis beribis džiaugsmas, kai vaikai auga sveiki ir laimingi!..

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis