QUOTE(Jurgute66 @ 2010 01 28, 00:10)
Labai labai tave uzjauciu, kaip ir visas kitas mamytes netekusias milimuju
Nors zodziai ir nelabai padeda bet is visos sirdies linkiu stiprybes. Turbut praeis labai daug laiko kol galesiu sviesiau ziuret i gyvenima, nes kol kas ilgesys tik stipreja ir viduje taip tuscia. Aisku yra ir dziugiu dalyku, auga maziukas, pirma sypsena, juokas, pirmas dantukas suteikia daug laimes bet is kitos puses ir vel skauda sirdi kad viso to nemato jis. Dienos prabega tarp kasdieniniu rupesteliu bet ateina vakaras ir mintys tik apie ji. Praejo penki menesiai bet as dar vis negaliu patiketi kad jo nebera ir niekad nebebus.

To pacio linkiu ir tau-dabar musu stiprybe musu vaikuciuose-as pazadejau savo vyrui nepaluzti ir uzauginti juos dorais zmoguciais. Dziaugiuosi, kad mano vyras pamate musu mazyle, kol galejo: lakste, rupinosi, supirko reikalingus daiktus, o kai silpo-as stengiausi, kad mazyle kuo daugiau butu salia jo, uzdedavau daznai jam ant krutines, fotografuodavau, kad dukryte turetu kuo daugiau nuotraukyciu su teveliu, nors ir serganciu, ir dabar ausyse skamba jo zodziai, kaip jis ja vadino:"mano zemuogyte, mano bitute, mano princese...", prisiminus, asaros sruva upeliais, kai pagalvoju, kaip jam sunku turejo buti iseiti ir visa tai palikti



Papildyta:
QUOTE(chimera @ 2010 01 28, 08:51)
Taip skaudu skaityt jusu postus...
viskas pazystama...
Nors praejo jau 3,5m taciau, man ir dabar buna situaciju, kai ekspromtu, suzinojus kazka, kazkoki ivyki, ypac is jo aplinkos, draugu noriu jam paskambint ir pasidalint naujienom ir kita akimirka suvokiu, kokia tai beprotiska mintis...

Nors praejo jau 3,5m taciau, man ir dabar buna situaciju, kai ekspromtu, suzinojus kazka, kazkoki ivyki, ypac is jo aplinkos, draugu noriu jam paskambint ir pasidalint naujienom ir kita akimirka suvokiu, kokia tai beprotiska mintis...
Ir nemanau, kad kazkada tas skausmas gali praeiti....galbut su laiku tik apmazeti, nes toks jausmas, kad isplestas gabalas mano sirdies.