Konstruktyvus (pozityvus) mąstymas

Tikrai taip. Pvz. man laimės euforija gali trukti pusvalandį: po lakstymo dienos, kai niekas netrikdo, pasinerti į karštą pilną vonią su maloniais kvapais, atsipalaiduoti arba tuo pat metu dar skaityti knygą. Arba atsibusti ryte po vakarykštės šventės ir gausaus "vartojimo" suprasti, kad vis tik nepadauginau, nesumaišiau ir galva neskauda, ji yra šviesi. Ir visi kiti tokie momentiniai pojūčiai, kuomet jautiesi pakylėtai: pasveikę vaikai ar tėvai, vaiko apkabinimas ir "myliu tave", vyro dėmesys ir kt.

hm, idomu su tom priezastim. ar jausmai turi priezastis? pvz., ar mylim del kokios nors priezasties?

Žinoma. Priežastys yra viskam. Galima gilintis į kiekvieną atskirai, arba (jei tingim) galime viską priskirti egoizmui.

tada ir laime turi priezasti(s) ty., priklauso nuo kokiu nors priezasciu

Juk tai akivaizdu. Vienas žmogus skelbiasi esąs laimingas, kitas - nelaimingas. Juk net to paties žmogaus gyvenime dažnai būna "laimės akimirkų".

Į temą įsibroviau dėl nuolat bjaurojamos pozityvizmo sąvokos. Jau nejauku darosi prisipažinti, kad pozityvizmo filosofija kažkada buvo mano magistro darbo tema

Na bet jei jau įlindau, tai pasisakysiu laimės klausimu Man laimė - tai atitikimas tarp norų ir tikrovės. Helenizmo epochoje, kuri savo dramatiškais pokyčiais kažkuo primena ir mūsiškę, tai buvo suvokiama kaip sielos ramybė. Lengviausiai tai pasiekiama, kai arba norai nedideli ir pamatuoti, arba tikrovė dėl kažkokių aplinkybių lengvai paklūsta tavo norams.

Pats geriausias jausmas, kai suvoki, jog noras pildosi. Ir tam tikras laikotarpis (jo trumpumas priklauso nuo tavo sugedimo laipsnio) po išsipildymo, kol tai dar netapo kasdienybe ir tu dar gali tuo džiaugtis.

Mąstymas apie laimę kaip tik liudija tos laimės nebuvimą ar trūkumą. Bobutės (ir net Valinskienė) žino, kad laimingi laiko neskaičiuoja. Euforijos būsenoje nemąstoma, nekeliami klausimai - kaip tik jie (kylantys galbūt dėl kažkokių kompleksų) yra pavojus tą būseną sugriauti.

Kad kažkokiu kryptingu mąstymu įmanoma prisišaukti laimę - tokios sapalionės man mažai kuo skiriasi nuo burtininkavimo ir desperatiško įsijautinėjimo, vedančio į tam tikrų specifinių medicinos paslaugų gavėjų ratą. Tarp minties (noro) ir laimės (išsipildymo) privalo būti aibė tarpinių grandžių, kuriomis įvertinamos išorinės aplinkybės, pamatuojamos savos galimybės, o svarbiausia grandis - tai veiksmai. Nebus veiksmų be minties - čia sutinku su "pozityvistėmis" (šia prasme galiu šį žodį vartoti tik su kabutėmis). Bet rezultatas be veiksmų taip pat neatsiras. Kad ir kiek jūs ten vizualizuotumėte iki nuprotėjimo

manau taip, man laimės jausmą sukelia suvokimas kad neturiu dėl ko būti ir jaustis nelaiminga, esu sveika, turiu ką valgyt kur gyvent, mylinčius tėvus ir draugus. Man to pilnai užtenka kad jausčiausi laiminga

vadinasi, laime yra priklausoma nuo aplinkybiu?

Manau visa, kas mūsų gyvenime vyksta, turi tam tikras priežastis. Bet deja ne visada eina jas suprasti...

kaip skelbimasis laimingu susijes su laimes priezastimis?


bet temos pradzioje sudetas ilgas sarasas autoriu, ne vienas is kuriu kalba apie vizualizacija

ps., cia labai mistiskas dalykas ivyko- mano postas pasidare pirmesnis uz ta, kuri as citavau

Man darosi įdomu, ar čia buvo kur nors minėta, kad pozityvus mąstymas tai mąstymas be veiksmų O apie vizualizaciją tai jau tikrai nebuvo minėta.

Jei žmogus sako, kad jis laimingas, tai mūsų tikėjimas tuo priklauso nuo to, kaip įtikinamai sako tas žmogus. Taigi mes nežinome ar jis laimingas ar ne, bet jei priimtume, kad jis laimingas - tuomet reiškia jis skiriasi nuo to, kuris nelaimingas. O jei yra skirtumai, tai jie ko gero ir yra tos priežastys. Jei paimti du visiškai vienodus dalykus ir tarti, kad vienas turi kažkokią savybę, tai reikštų, kad ir antrasis turi tą savybę.