Į temą įsibroviau dėl nuolat bjaurojamos pozityvizmo sąvokos. Jau nejauku darosi prisipažinti, kad pozityvizmo filosofija kažkada buvo mano magistro darbo tema
Na bet jei jau įlindau, tai pasisakysiu laimės klausimu

Man laimė - tai atitikimas tarp norų ir tikrovės. Helenizmo epochoje, kuri savo dramatiškais pokyčiais kažkuo primena ir mūsiškę, tai buvo suvokiama kaip sielos ramybė. Lengviausiai tai pasiekiama, kai arba norai nedideli ir pamatuoti, arba tikrovė dėl kažkokių aplinkybių lengvai paklūsta tavo norams.
Pats geriausias jausmas, kai suvoki, jog noras pildosi. Ir tam tikras laikotarpis (jo trumpumas priklauso nuo tavo sugedimo laipsnio) po išsipildymo, kol tai dar netapo kasdienybe ir tu dar gali tuo džiaugtis.
Mąstymas apie laimę kaip tik liudija tos laimės nebuvimą ar trūkumą. Bobutės (ir net Valinskienė) žino, kad laimingi laiko neskaičiuoja. Euforijos būsenoje nemąstoma, nekeliami klausimai - kaip tik jie (kylantys galbūt dėl kažkokių kompleksų) yra pavojus tą būseną sugriauti.
Kad kažkokiu kryptingu mąstymu įmanoma prisišaukti laimę - tokios sapalionės man mažai kuo skiriasi nuo burtininkavimo ir desperatiško įsijautinėjimo, vedančio į tam tikrų specifinių medicinos paslaugų gavėjų ratą. Tarp minties (noro) ir laimės (išsipildymo) privalo būti aibė tarpinių grandžių, kuriomis įvertinamos išorinės aplinkybės, pamatuojamos savos galimybės, o svarbiausia grandis - tai veiksmai. Nebus veiksmų be minties - čia sutinku su "pozityvistėmis" (šia prasme galiu šį žodį vartoti tik su kabutėmis). Bet rezultatas be veiksmų taip pat neatsiras. Kad ir kiek jūs ten vizualizuotumėte iki nuprotėjimo