QUOTE(Miaška @ 2009 01 30, 20:06)
Ir man daug smagiau yra mamai duoti, negu iš jos imti, bet aš matau, kaip jai gera atnešti su pasididžiavimu kokį pigiau nusipirktą aliejaus butelį, ar skanios duonos, ir kyštelt mano virtuvėn. O aš šiuo metu tegaliu kiekvieną šeštadienį pavaišinti ją pietumis... Tikiu, kad kiek vėliau jau galėsiu daugiau, bet dabar yra taip.
QUOTE(aige @ 2009 01 30, 20:33)
Labai pritariu....
Mes nuo pat vedybinio gyvenimo pradžios verčiamės savarankiškai, niekas nepadeda. Praktiškai viskas ką turime , yra sutaupyta, išvargta mūsų pačių. Mano mama mums padeda pažiūrėdama vaikus, kai to reik. Kelis kart parėmė finansišai, bet net ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad turėjo pinigų tuo metu.
O dabar mama prigamino koldūnų (aš daviau produktus), daug daug- ilgam užteks.
abai vertinu tokią Jos pagalbą
Aš musėt nenormali
Man kažkaip nefaina imt, ir viskas. Negaliu savęs peržengt. Apie pinigus jau nekalbu. Nesijaučiu verta ir tų užaugintų pomidorų ar agurkų, nes prie jų derliaus neprisidedu nė per nago juodymą. Ir dovanų per brangių pirkt neleidžiu
QUOTE(Miaška @ 2009 01 30, 20:06)
Sophi, o kas pasakė, kad gyvenimas teisingas? Va, mano brolis, jau labai netgi suaugęs, pusmetį ieškosi darbo, kabinasi už visokių skelbimukų, kaip išmano, o turėti pinigai baigia išplaukti, žmogus minta praktiškai tik košėmis ir bulvėmis, o gyvena su mama viename bute. Tai ar manai, kad mama sau valgys kokių blynų pasikepus, o vaikui neduos, nes jis nedavė pinigų maistui? Juk niekada taip nebus
Skirtingi dalykai yra, kai žmogus stengiasi ir deda pastangas, kad situacija pagerėtų ir piktybinių tranų, pvz., kai prisiperka plazminių TV, nežino net kiek turi skolų ir skambina tėveliams: gelbėkit padėkit