QUOTE(Andryte @ 2009 01 08, 21:11)
Labas,
o as tikiu vaistais - kai jie naudojami laiku ir vietoje. Po Jurgio mirties geriau antidepresantus - man jie padejo. Vienu metu gerdavau kas antra diena, tai labai skirdavosi tos dienos. Ir tikrai nemanau, kad jie neleido man isgedeti savo jausmu. Tiesiog nemanau, kad istisinis verkimas, kai kelio nematai per asaras, kazkaip pagerina situacija - juk nuo to ne lengviau, nei tau paciam, nei kitiems. As su vaistais pratempiau kuri laika, o po to kazkaip po truputi pradejo svieseti viskas. Aisku, gal gerai buvo, kad buvo vasara - as turejau galimybe visa vasara buti prie juros, tai kazkaip po truputi, po truputi ir isgyvenau ta pirmaji baisuji perioda.
Man labai patiko, kaip kazkuri rase apie 2 kriziu issisprendimo budus, tai vat as jau dabar tikiu, kad si krize nesulauzys manes, o padarys mane brandesne. Nes as tai isgyvenau, ir dabar tikiu, kad galiu isgyventi bet ka. Ir as stengiuos ir daug darau, kad gyvenimas testusi, stengiuos gyventi taip, kaip gyvenom iki nelaimes. Susitinkam su draugais, kazka svenciam, kartais paliudim, bet gi gyvenimas eina i prieki. Dabar jau vel is naujo atrandu ta gyvenimo dziaugsma, vel tikiu, kad dar viskas bus gerai.
Vienu zodziu, as galvoju, kad vaistai gali padeti, gali padeti psichologai, bet reikia ir paciai kazkokiu budu susitarti su savim.
Panašiai ir aš galvoju. Bet kiekvienu konkrečiu atveju reikia žiūrėti: vieniems padeda bendravimas, kitiems - priešingai; vieniems vaistai padeda, kitiem tie patys - atvirkščiai (ir dabar prisimenu, kaip paskutinėm Aliuko gyvenimo dienom man, kad galėčiau nors kiek užmigti, davė likimo draugės vieną tabletytę raminamųjų - parą nesumerkiau nuo jų akių ir į nieką nereagavau.. o kitoms jie labai padėdavo).
Man dar tuo sunkiu metu labai padėjo eilėraščiai - viltingi, liūdni, džiaugsmingi, graudūs, nerimastingi - pagal nuotaiką: aš tarsi išliedavau savo jausmus juos skaitydama, man palengvėdavo bent trumpam, tyliai sieloje išverkdavau savo skausmą. Tada atsirasdavo naujų jėgų gyventi. Iki naujų ašarų ir savigraužos periodų... Tada vėl skaičiau. Ir pagaliau išsikapsčiau. O dauguma mano likimo draugių išvis negali skaityti jokių graudžių eilėraščių, nes joms dar labiau skaudu būna. Žmonės labai skirtingi.
Psichologais nepasitikiu: bandžiau dar ligoninėje, bet labai nusivyliau. Buvo akimirkų, kai norėjau, kad ateitų TIESIOG KOKS NORS ŽMOGUS ir mane išklausytų. Tik išklausytų. Išliejau savo skausmą žurnale, nepasirašiau nei vardo, nei pavardės - tik Alekso vardą ir kad aš iš Karmėlavos. Buvau "apakus", kai su tuo žurnalu atėjo mūsų aplankyti nepažįstamas vyriškis: jis tiesiog "iššifravo", kad Kaune yra vienas vaikų onkologinis, atėjo, paklausė, kur guli Aleksas, ir mus rado. Tada išsikalbėjau nepažįstamam žmogui. Pagelbėjo nerealiai, nurimau. Aš tenorėjau išsikalbėti - kad ir stulpui su akimis. Psichologas suveikė priešingai, nes... pabėgo.
Esu keistas žmogutis: daug kas man būna atvirkščiai nei kitiems. Ir Aliukas toks buvo... Mažutė mano kopija...
Papildyta:
QUOTE(divėja @ 2009 01 08, 21:32)
**Nea,as jau dirbsiu kiek galesiu ir kaip galesiu,nes jau pradejo atleidinet darbuotojus....(siandien atleido net 4

su iseitinem pasalpom.Kaip baisu...) del krizes....sunkus metas musu firmai ateina

Dirbam ir bijom..
Va ir pas mus jau panašiai... Pradėjau ir dėl savo darbo vietos bijoti. Bet veju tas mintis šalin...
Papildyta:
QUOTE(divėja @ 2009 01 08, 21:32)
*** Sutinku

Nes ir as negaliu be jusu ir SM'o!!!!! Man liga cia!

Maloni liga! MB net netrukdo kai as cia sedziu,nes tai mano laikas! O as jam netrukdau zaisti
Liuks!
O mano MB pagaliau pabaigė savo internetinį žaidimą, kurį žaidė net 9 mėnesius dieną-naktį! Tai dabar normaliai su vaiku bendrauja vėl, pasakas skaito, pilis stato - kaip seniau. O aš vis dar negaliu patikėti, kad tai ne pasaka.