Paskaičiau temą... Kažkaip pernelyg skubota viskas, daug emocijų, daug jausmų, noras atkeršyti, sužlugdyti, pažeminti... Įžeista savimeilė kovoja su noru, kad viskas būtų po senovei, kad tas niekšelis sugrįžtų ir šliaužiotų kojas bučiuodamas. Nežinau konkretaus žmogaus charakterio, tačiau jeigu turi noro ir vilčių, kad jis sugrįžtų, taip skubotai savo iniciatyva tvarkydama skyrybų dokumentus tą nelaimėlį įbauginsi, sukurstysi jo ambicijas, kurios užgoš kaltės jausmą, ir užkirsi kelią paršliaužti pas tave maldaujant atleidimo. Iš visko sprendžaint, jo romanas trunka neilgai, jo meilužė iš tavo pasakojimo atrodo lengvabūdė, galinti bet kuriuo momentu palikti jį patį skaudžiai nudegusį. Tačiau jeigu popieros sutvarkytos - kelio atgal gali nebūti. Jeigu trūksta pinigų (bet tuomet nesuprantu, kaip tu rašai apie savo kasdieninius manikiūrus ir pedikiūrus

), tai galbūt yra būdų prisiteisti dalį jo algos į kortelę vaiko reikmėms ir be skyrybų? Jeigu ne ambicijos, tai "kaltas" partneris yra kur kas lengviau manipuliojamas, jis privalėtų tau nuolat įrodinėti, atsiskaitinėti, įtaikauti - juk koziris, jo neištikimybės faktas, yra tavo rankose. Tuo pačiu koziriu tu galėtum kirsti ir tada, jeigu pačiai (tfu tfu) kada nors gyvenime tektų nugrybauti į kairę ir nepavyktų išsaugoti paslapties. Žodžiu, nemanau, kad viskas taip baisiai blogai. Manyčiau, neskubėk su skyrybom, pabūk "šventoji", palik duris atviras, ir dar atsiimsi su kaupu