as gyvenime nieko taip nebijau kaip dvieju frontu... as asmeniskai palikciau abu ir iseiciau viena gyventi
o cia mano pastebejimai...
kiek suprantu noras palikti vyra buvo seniai. nes jis salia kitu savo geru darbu pamirso linksminti savo zmona. o toji naiviai tikejo, kad cia jis turi padaryti ja laiminga (romantikos pagalba), o pati is saves laiminga buti nesugeba.
tokius vyrus daznai moterys vadina "per gerais" - ant tiek geri, kad net nuobodus... gaunasi tokie "tevo-dukros" santykiai - vyras aria, kad pagerintu seimos buiti ir pan., o zmonai belieka kaprizintis kaip penkiametei - noriu ledu, noriu romantikos
ir koks siurprizas, kad vyras buvo iki galo "tobulas" - nusprende atleisti. butu buve taip paprasta jei jis butu nusprendes skirtis - nereiktu prisiimt atsakomybes
vyra myleti reik, kad su juo gyventi. tada jis nebus nei per geras, nei per nuobodus. o jei gyveni del kazko (vaiku, namu, ipratimo,...) tai jau panasiau i versla, o ne santuoka. tada reik ir sprendimus priiminet atitinkamus.
faktas, kad vyras atleido, kelia daug abejoniu. ar jis save gerbia ir tikrai samoningai atleido mylimam zmogui, ar tik is baimes prarasti taip pasake? ar isvis po to seimoje imanomas pasitikejimas? nu gerai, gal nepriekaistaus kasdien, bet stebes isitempes vos horizonte pamates kita vyriski (geriau jau priekaistautu...). kartais dar suzaidzia ambicijos "kad tik manes nepaliktu". isduotas vyras sliauzia tol ... kol atsiranda galimybe paciam istatyt ragus (matyt taip savigarba issaugoma
)
isivaizduokim, zmona grizta pas savo vyra. per kiek laiko isbles visos jo pastangos (kurias deda kad susigrazinti)? manau greitai. vel rutina, vel noras baksnoti pirstu, tik... si kart zmona bijos kazka pasakyti - is kaltes jausmo, arba nebijos, bet jos vyrelis visada tures kontraargumenta... man tokia seima panasi i uzdelsto veikimo bomba.
kas butu pasirinkus meiluzi? jei ignoruoti tuos "menkus" sunkumus kaip visos gimines ir kitu "suinteresuotu" pletkai ir nuomones (ka tures iskesti ir vaikai!) bei kaltes jausmas, logiska eiga, kad romantika irgi isbles. duok die visa kita bus taip gerai kaip buvo su vyru. rutina vistiek bus. beje, taip pat idomu, ar meiluzis tikrai pasiryzes su sia moterim eiti iki galo?... gal pabegs pusiaukelej?
vienintelis dalykas, kurio negaliu pateisinti - atvirumo priepuoplis derinyje su sprendimo nepriemimu. mano galva, reik tylet kol apsispresi (ir spresti greitai
) kenciant kaltes jausma kaip pelnyta bausme, ir issiziot tik tokiu atveju, jei pasirenki skirybas.
zodziu sitoj situacijoj, kuri bepasirinksi, vistiek jausies kalta. mano akimis abu pasirinkimo variantai vienodai smirdi, todel taip sunku apsispresti
