QUOTE(renatuxaass @ 2010 01 22, 09:34)
o nuo ko viskas prasidejo? kaip manai kokios tavo ligos priezastys?
jei nera igimta, tai vadinasi tik nuo centrins nervu sistemos reiktu pradet

nors gyvenimas ir ramus buvo tuo metu, bet matyt kasdienine rutina, retkarciais stresas pakankamai itakojo. o prasidejo nuo nestumo, visus 9 menesius vemiau, po ju irgi. degino rugstys nerealiai, na bet visas beveik nestukes rugstingumas pasiekia. pagimdzius liko tik klaikus pykinimas. tyriausi, nieko nerado, galu gale gydytojai pasakiau, kad skrandis netirtas, prarijau zonda ir pamate erozijas, isvarzele vid dydzio ir virsutini bei apatini refliuksus, pasake kaip maitintis ir skyre vaistus, nuo kuriu negerejo neikiek. kai pasakiau gydytojai kad nejauciu ne menkiausio pagerejimo, ji kartojo kad cia tik man taip atrodo, nes jie veikia puikiai, erozijos niekad net neuzsitraukdavo, pykino, pradejo pusti pilva gal po 2 metu, o as vaistus tuos rijau be pertraukos nuolat kaip liepta. su kas menesiu ejo blogyn, po poros metu vel pajutau rugstis, skausmus ir visas kitas blogybes. liepe nieko nekeisti, tik toliau gerti tuos pacius vaistus. praejus keturiems metams, gerkleje goiliau eme darutis tokie kaip taskeliai ar spuogeliai, kuriuos raupsais pavadinau, gerkles skausmas stiprejo, pradejo nosies gleivine pakraujuot, nes oda buvo nudeginta po nakties rugsciu. nulekiau i baltijos amerikos klinika. apziurejo paprasciausia pediatre, nes buvo sekmadienis. ji iskart pasake, nors ne jos sritis, kad panasu, jog pas mane formuojasi bareto stemple (priesvezine stadija). issigandau, puoliau namuose skaityti internete viska apie tai. ryte puoliau i poliklinika, gydytoja apziurejo mano ir pasake, kad nesamone, bet del sventos ramybes nusiunte ryt zarna (kuria rydavau kas menesi du ar tris). ten zondo metu pasake, kad iki bareto man 100 metu. nepatikejau pirma kart savo gydytojais ir uzsirasiau privaciai. po 3 d gulejau vel su zondu gerkleje ir diagnoze-priesvezine stadija. grizus verkiau, nes tai ne kraujo vezys gresia ar koks kitas, o stemples, o jis visiskai nepagydomas nes tu pakitimu grazinti/atstatyti neimanoma. prie visa to prisidejo mamos laidotuves, prasidejo vidinis kraujavimas, viskas pradejo umeti ne dienom , o valandom, nykau akyse, veido israiska amzinai buvo perkreipta skausmo ir kitu negalavimu, paluzau ir moraliskai, nes greitoji buvo kasdien kvieciama. sios ligos gydytojas profesorius bande daryt viska, kad nereiktu operuotis, dave 3 menesiu termina pagerejimui ir arkliskas dozes vaistu. rijau juos saujom, dariau viska, valgyt neliko visai ko galima. praejus tam terminui nusiunte operuotis, nes jokie vaistai nebeveiksmingi, nes per ilgai buvau negydoma (netinkami vaistai tuos 4 metus), iki operacijos dar 3 menesius laukiau, nes tokios eiles. bijojau jos be galo, nes mama mire butent narkozes metu. paskutiniai 9 men iki operacijos buvo nepakeliami. dabar to nera, nors jau pora savaiciu zinau, kad laikas gert vaistus, bet kazkodel ranka nekyla

Siai dienai jauciuosi taip kaip po 2 metu nuo ligos nustatymo, 10 kart geriau nei iki operacijos, bet kaip kiekvienas vidutiniskai besijauciantis refliuksininkas. isvada, darytis tyrimus kol laikas, nuolat stebeti, tikrintis bakterija is skrandzio sulciu ir pasirinkti vaistus kurie veikia organizma, o ne laukti kol perzengiama nekalta linija is kur atgal zingsnio nezengsi, bet visu svarbiausia vidine dvasine hormonija, ismokti valdyti stresa, itampa, nusistovejusia ir erzinancia rutina, kai centrine nervu sistema niekas nedirgins, skranduku, stemples ir tulzies darbas susinormalizuos