Sugalvojau savo istoriją aprašyti ir aš. O kodėl? Galbūt todėl , kad gyvenimas slysta iš rankų , galbūt noriu prisižadėti ne tik sau ( ir eilinį kartą nusivilti) bet ir kažkam kitam . Nenoriu rašyti banaliai ir patetiškai. Nenoriu ''mesti iššūkio sau'' sakydama '' prasideda naujas gyvenimas'' , nenoriu krėsti savęs žodžiais iš Šamanskio istorijos : ,, tokio riebumo galima pasiekti tik laboratorijoje " . Todėl ,kad viskas buvo ir viskas buvo nesekmė - mano puikiausia draugė. Taigi , gimiau normali ,kaip ir visi vaikai. Vaikystėje mirė mama nuo vėžio , tėvas guodė šerdamas ir sakydamas : ,, mamos neturi ,tai tegu turi visa kita". Todėl , kaip baisu tai pripažinti ,trečioje klasėje svėriau 75 kilogramus. Tada dar nerūpėjo.. Būdama 12 metų svėriau 100 kilogramų. Dar dabar atsimenu klasės draugo juokus , sakydavo , kad potvyniai vyksta todėl , kad aš einu maudyts. Nors šiaip mokykloje beveik niekas nesišaipydavo. Nors gyvenime buvo visko. Vieną Kūčių vakarą kažkoks vaikinas pakomentavo , kad tos mergos užpakalis kaip ''furos'' kapotas. Įvyko sukrėtimas ir išvyko sukrėtimas. Tačiau tų metų vasarą numečiau 10 kilogramų ypatingosios ir ypatingai neskanios sriubytės pagalba




