Jautis ir Liūtas

Tu teisi dėl padėties pasikeitimo, visa tai suvokiu protu, bet..... Kiek kartų ruošiausi važiuoti tvarkytis skyrybas, tiek kartų atidedu kitam kartui.

Suprantu, tokie dalykai greitai neiissiprendzia...
Pamenu, kai mazesne budavau, kiek kartu norejau, kad tevai issikirtu, kaip norejau ramybes... Buvo kancia girdet tuos pykcius ir tevo abejinguma...
Tad neapsunkink sau gyvenimo, kuo toliau, tuo sunkiau bus. Aisku, jei man ta pati reiktu padaryt irgi vis galvociau, atideliociau, bet pamazu juk galima save nuteikt tam zingsniui...

tik atradau sia temele,susidomejus perskaiciau,as pati esu liutas,vyras jautis ,siandien kaip tik musu vestuviu metines jau 19 metu kartu.Pas mus irgi buna ilgu nekalbadieniu,mano jautukas megsta susipykus uzsidaryt,tylet,jis pats sako kad jam reikia tai apgalvot,isnesiot problema,o as negaliu kaip tik tylet,sneku,sneku,noriu tuoj pat viska aiskintis,bet kai jis tyli ,pavargstu bambet ir pati nutylu,taip ir atsiranda musu nekalbadieniai.Mano jautukas yra didelis darboholikas,darbas jam antra stichija po seimos,bet siaip vis dar mylime vienas kita ,ilgai issiskirti negalime,kartu svajojame sutikti senatve .abu pastebejome kad su kiekvienais metais vis labiau branginame musu santykius,nors jie siaip visa gyvenima yra audringi,jei pykstames tai ir pasukaujam,na su dideliom emocijom,jei viskas gerai net ir po tiekos metu galim prie visu buciuotis lyg jaunystej,tiesiog musu gyvenime rutinos dar nera

mmm, labai grazu... as ir noreciau taip jaustis po ilgu metu kartu su savuoju liutuku...
Saunu, kad yra tokiu poru
As esu Jautuku atstove, tad tikrai pripazystu, kad darba mes kazkodel mylim gal namie labiau noris patinginiaut, bet pareigos jausmas visada be galo stiprus ir kantriai vykdom savo pareigas.
Kazkur esu skaicius, kad Jaucius apskritai yra sunku supykdyti. Manau, teisybe, nes mes viska kaupiame savyje... Ir jei jau supykstam, tada issiliejam uz visus mazus ir didelius pykcius kartu sudejus... Aisku, bloga savybe, bet ziuriu cia jau igimta...
Dar viena tokia idomybe esu skaicius. Sako, jauciai ir liutai charakteriu panasus, nuolat kovojantys. Bet Jautis vienintelis zenklas, kuris gali sutramdyt Liutuko isdiduma ir valdinguma
Tai manau, tie santykiai visada labiau bus pagristi kazkokia nepaaiskinama trauka, zinoma, meile,o ramybes niekad nebus...
Gal del to ir rutinos isvengiama

Dėkui.
Papildyta:

Trauka tai tikrai nepaaiskinama ir didele. 3 metus jau kaip myliu, taikstaus ir skiriuosi su savo liutuku. Bet jis pagrobes mano sirdele kaip reikalas.. Tais atvejais, kai nesipykstam, neatitraukiam rankuo vienas nuo kito, apkabini ir jauti, kad cia TAVO zmogutis, kad tai tikrai JIS Tik apsislifuoti santykiams reikia daug laiko, ir daug pastangu juos islaikyti - o dabar dauguma yprate eiti lengvesniu keliu

Va va, cia tai teisybe reikia daug laiko... Pamenu pirma karta saviski, kai pamaciau, pagalvojau, negi tai JIS?
Isoriskai labai patiko (stilius, manieros, vyriskumas). O bendravimas man buvo toooooooks keistas...
Tiesa, pries tai mes laiskais, na kai kada ir telefonu, bendravom kokius 3 metus. Jis vienintelis man pakeldavo nuotaika.
Ir staiga susitikom. Abu turejom antras puses. Viskas buvo draugiskai. Bet mano ramusis liutukas pradejo rodyt susidomejima manim... Tiek ir tetruko. Galu gale, jis issiskyre su savo drauge, o paskui as palikau savo tuometini drauga. Keista, kad pasiryzau tokiems pokyciams, nes pries zengiant toki zingsni jauciau, kad bus ojjjjj kaip sunku. Jis kalba apie ratus, as apie batus...
Nu sakes, kaip nervuodavaus atsisedus prie kompo, mat daugiausiai bendravom per skype, tai buvo ziauru, nesusikalbedavom... Galvodavau, dar tokio nebuvau sutikus
Bet kazkodel nepasidaviau, na ir jis nepasidave
Na ir dabar vis dar susiduriam su ivairiom problemom del charakteriu, prigimties... Man reikia visisko atsidavimo is jo puses, o jis, kaip tikras principingas Liutas kazka dar bando irodyt... Nezinau, kaip sutramdyt, bandau kantriai laukt, kaip ir pridera jautukams, bet...
Gal zinot budu, kaip priverst susimastyt liutuka? kaip palenkti i savo puse...

Siaip tai nera standartinio budo kaip kiekviena zmogu priverst susimastyt. As pats esu liutas tai galiu pasakyt, kad labiausiai susimastau, kai netenku mylimo zmogaus arba kai iskyla labai didele gresme netekti. Bet manau galima ir susedus pasikalbeti labai rimtai apie rupima dalyka ir tikrai tada padetu, bet jau man. mano drauge buvo jautis, tai labai mazai su manim apie santykiu problemas ar kitus rupimus dalykus kalbedavo, praktiskai jeigu kalbedavom, tai as kalbedavau, o ji man tik ...aha, nu jo, as ir taip manau. Mane toks poelgis papjaudavo ir galiausiai privede prie to kad isvis as nekalbejau apie nieka, negerai dariau, pats zinau, bet kitaip negalejau. O paskui ji paliko mane. Net nesistenge nieko taisyti, tik pasake: mums REIKIA skirtis. Buvo daug pykciu, aisku ir buvom isiskyre jau ne karta, bet visada as begdavau taikytis, tai pavykdavo, susitaikydavom, bet neilgam. Paskui vel issiskirdavom. O paskutini karta kai susipykom, si karta, tai as isvis nieko nerasau, nedarau, nes jau nusibodo pirmam eit ir taikytis. Jau 2 savaites. O jums taip buna? ir kas is to iseina?

Hm, zinai, tiesa pasakius, mano situacija is dalies panasi. Nors esu jautis, bet kaip Tavo antra puse, tai tikrai netyliu... Atvirksciai, noriu viskuo pasidalint, pasidziaugt ar paliudet, pasitart, nes labai svarbu islaikyti atvira bendravima. Bet... Daznai tikrai nesulaukiu is JO to paties. Ir buna labai pikta, kai kalbi apie ateiti, apie planus, bet reakcijos i tai nera, susidomejimo per mazai. Ka galima galvot? Gal zmogui rimtai nerupi?
Kazkaip isveda mane is pusiausvyros tie dalykai. Kas svarbiausia, as nebezinau, kaip tokiais atvejais kalbet. Sudedu visa savo sirdi, atviriau jau nebemoku reiksti minciu, bet vistiek rimtas pokalbis neduoda atitinkamu rezultatu.
Buvo tokiu atveju, kai mano jautiska gelezine kantrybe tiesiog istirpo. Sakau:"Skiriames, nes nematau MUSU ateities".
Nors tikrai skirtis nenorejau, tiesiog troskau, kad susimastytu. Butent, kaip Tu minejai. Galvojau, kad pajus, jog gali manes netekti ir tada supras, kad paciam reikia siekt tiek keistis, daugiau kalbet, pasidalint mintimis.
Juk taip negalima. Reikia elgtis saziningai. Jei esu nereikalinga ar nebemylima, tai suprasiu, iseitis - skyrybos. Ir toliau vel puoseleji is naujo savo planus. Juk svarbiausia, kad antra puse musu nestabdytu.
Aisku, gali buti kazkoks pereinamasis laikotarpis. Gal zmogui sunku, gal bando save auklet pats. Bet kada nors tai turi baigtis, turi ateiti kitas etapas.
Zodziu, tie lakstymai ar skiriames-taikomes naudos neduoda. Tik zaloja. Tad reikia deti taska arba zengti galutini zingsni ir daugiau nebezaisti sitaip, nebekartoti tu klaidu. Na, bet cia Tavo drauge apie tai pamastyti turi. Jei jai neiseina bendrauti, ir jei nemato prasmes telieka susitaikyti, kad tikrai REIKIA skirtis.
Sekmes siuose labirintuose

Man tai buvo ir tesesi apie 4 metus. kuriu dabar pagalvojus taip gaila...
Nesam abu sio zenklo "nariai" bet is esmes panasios situacijos. Vienas nori aiskumo, kitam vienodai. Vienas nori konkretumo, kitam to nereikia. Pastovus pykciai, skyrybos, veliau vel susitaikydavom. Skyremes jau ir rimtai, puse metu is viso nebendravom, bet va ta nepaaiskinama trauka vel sujunge. Bet neilgam.
Liutas27, jei cia jusu rimtas pirmas issiskyrimas, tai dazniausiai tuo metu visvien abudu apsvarstote, apgalvojat kas buvo negerai santykiuose, ar norite toliau buti kartu ir pan. Kartais buna, kad po susitaikymo zmones santykiai pasikeicia geraja likme, bet jei matysit kad klaidos visos kartojasi, manau neverta gadinti nervu lasteliu.....

Butent, juk nervu lasteles tai neatsinaujina...

Tai kad butu pirmas kartas, jau gal ketvirtas koks. Kad as ir jau nebematau prasmes taikytis, nes vistiek tas pats bus