Tėvų karšinimas (3)

Demensijos ir yra grįžimas į vaikystę. Ir kiekvienam kitaip. Mano močiutė pampersų nedraskė, o senelis smulkina juos į skutelius iki dabar Čia yra teisnis klausimas dėl veiksnumo ar neveiksnumo. Juk mažas vaikas negali nei pirkti, nei parduoti nekilnojamo turto, spręsti savo apgyvendinimo klausimų ir pan. O va seneliai, kurių galvos smegenys sunykę tiek, kad nebepavyksta užsisagstyti marškinių, ką jau čia bekalbėti apie susiorientavimą laike ir vietoje, yra veiksnūs ir jų parašas mūsų teisinėje visuomenėje - galiojantis.

Dėl raminamųjų - lorafen, holiperidol ir pan. didelėmis dozėmis demensiškiems žmonėms tikrai negerai. Bet va buronil, tiapridal - juk jie antidepresantai. Pastoviai geriant ir mano seneliui vis rečiau pasitaiko nerimo su agresija priepuoliai. Tie vaistai tikrai svarbūs ir būtini.

Dėl vietos kaitaliojimo - jei norit, kad būtų ramiau - bent pusmetį sudarykit sąlygas jam gyventi toje pačioje vietoje.

taip ir padarysim rugsėjo pabaigoje, pakolkas tks visiems pakentėtti
aš tikriausiai kaip ir kiekvienas eilinis lietuvis ramiau kalbėčiau apie tuos raminamuosius ir pan, jeigu ne dvi priežastys....pati turiu ligą ir mano žinios jau ne tokios menkos, per tiek metų sukaupiau daug žinių bagažo...(gana profesionalaus) tad tikrai jais piknaudžiaujama pas mus, nes ir silpnesio veikimo, o kitą "žalą" man padarė tas pats užsienis, kai Švedijoje teko bendrauti su senjorais, ten viskas kitaip- senatvė gerbiama......

Gerbiu visas šiame skyrelyje, žinau, kad pas visa skirtingai, bet tuo pačiu ir bendras problema, rūpestėlis visoms po gėlytę

[quote=Simense,2009 08 28, 20:32]
Čia kažkas netaip. Jei žmogus pilno proto, tai tikrai niekas ten grotų nestato, ir juo labiau prie lovos neriša. O jeigu žmogui protas ,,tai yra, tai nėra'', tai ligoninėje nėra galimybės kiekvienam pastatyt po slaugutę. Mano mama buvo sykį po insulto pririšta, tai tikrai žinau kodėl, ir tai buvo man sutinkant (kitaip ją būtų išvežę į spec. ligoninę (o mums reikėjo pralaukti krizę ir kad pradėtų veikti vaistai). [/quote

Nu apskritai negalima žmogaus rišti. Atvežtum tu kokius užsieniečius ir parodytum pririštą prie lovos ligonį . Dabar sveikatos apsaugai tokios lėšos skiriamos, o vis dar esame akmens amžiuje. Beje Danijoj kur buvau tuose slaugos namuose visi senatviniai ligoniai su silpnaprotyste, jų 30. personalo irgi 30 žmonių - kiekvienam po vieną faktiškai išeina. Tiesa slaugių iš jų turbūt tik pusė, likusi dalis - pagalbinis personalas - virėjos visokios. Bet net ir su mūsų galimybėm juk galima tą žmogų pavedžioti, kad pavargtų ir gulėtų, galima prie televizoriaus pasodinti, galima į lauką su vežimuku išvežti o vat būtent ne sėdėti ir mano įduotą šokoladą vietoj to ėsti su kavute. Puodus bent tegul išplauna. kai neleido maudyti tada tai buvau žiauriai susinervinusi - sakiau sanepideminę iškviesiu. garsiai rėkiau tai išgirdo - tuomkart palata apsitvarkė. Bet aš ne vietoj - aš Vilniuj, močiutė Panevėžy. Neprilakstysiu ir visam pasauly tvarkos neįvesiu.
tai tik tiek gerai kad lygtais sugrįžo bobutei mano protelis, tai dabar labai jai ten liūdna tuose slaugos namuose. Ko gero ištikęs ją buvo antras insultas, nes ir vėl elgiasi normaliai. Ir dar uždraudė mama ją su pilnu protu net bandyti pririšti, pati eina 2 kartus per dieną ir galvojam gal kartais pasiimti, ir senelis kaime sako padėtų valgydinti, ir slaugutę jau suradom. Tik bijom dėl tų pablogėjimų ir galimų pakartotinių insultų.

Žinai, man lengviau tai pakelti, kai priimu tuos klausimus, kaip paukščio čiulbėjimą - tai ne dalijimasis informacija, o pasitikrinimas, ar tu esi čia su manim, ar mane girdi, ar aš kam nors rūpiu, turinys nebereikšmingas, lieka tik forma. Kai taip mąstau, tuomet nesunku kas penkios minutės ramiu tonu atsakyti į tą patį klausimą ketvirtą kartą. Sunkiausia susitaikyt, kad tavo artimasis jau nebe toks ir niekada nebebus toks, kokį prisimeni iš anksčiau .

Taip, paveldėjom tam tikrą požiūrį į senjorus ir protiškai neįgalius ir neįsivaizduojam, kad gali būt kitaip, bet, nors ir labai pamažu, požiūris keičiasi, turėkim vilties .

O tai geriau parodyti nusidraskiusį visą aparatūrą ir sudraskytomis venomis? Mano tėvui po trečio infarkto ištikus klinikinei mirčiai buvo pažeistos galvos smegenys, jis į save taip ir nebesugrįžo, bet motorika likusias tris paras stipriai išreikšta buvo - nebuvo jis visiškai be sąmonės, skėteriojosi rankomis į visas šalis. Reanimacijos gydytojams teko tą ranką, kurioje buvo kateteris, fiksuoti prie lovos. Ir nieko čia baisaus tame nematau.
Močiutės ranką kol sulašindavo lašinę irgi su marliuku rišdavo prie lovos krašto. Nes gi tu jai neišaiškinsi, kad negalima rankos judinti... Seneliui pradžioj bandė nerišti - tai visa palata plaukė - visur pritaškyta izotoninio tirpalo, lova kruvina, rankos vena suplyšusi

Na taip, tokiu atveju be abejo kažką daryti reikia. mano gi bobutė tiesiog nenorėjo gulėti - mes supratom, kad tuo metu jos pasaulyje jos šeimą į Sibirą vežė ir ji vis maldavo kad nevežtų bei kėlėsi eiti jų gelbėti tai ne tik tas pastatomas grotas uždėjo, bet dar tokias aukštesnes, papildomas, kai ji vis tiek nenorėjo ramiai gulėti ir bandė iš paskutinių lipti iš lovos, tai rankas ir kojas pririšo ir gulėjo pririšta ir draskėsi - labai ilgai raminantys nesuveikė. o kitom dienom ji tiesiog veržėsi eiti - su ja tiesiog reikėjo užsiimti. Aišku, iš vienos pusės suprantu personalą - o jei nugriūtų ir susižeistų. Bet sakau - mačiau aš kaip tokie ligoniai slaugomi normaliose šalyse, kur net tokia baisi senatvinė būsena yra gerbiama ir pats žmogus yra nelaikomas daržove, o su juo yra užsiimama ir kur galima tikrai nugyventi likusias dienas oriai. O čia dabar jau su protu buvo ir atsistatė viskas - personalas net nepastebėjo proto kibirkštėlių akyse - atėjo, pririšo, pažemino, po to verkė bobutė ištisą parą dėl tokios savo būklės ir dėl patirto pažeminimo. Aš nemanau, kad taip turėtų būti.

Tokiais atvejais pasiūlo pasilikt ligoninėj ir prižiūrėt patiems, kol nebereiks rišt. Slaugos ligoninėse negaliu pasakyt tiksliai, bet man rodos trijų žmonių brigada prižiūri 30 ligoniukų, tris kartus per dieną praeina po prakaitu keisdami sauskelnes, du (tiksliau dvi) pakelia, trečias apvalo ir pakeičia. neįsivaizduoju individualaus požiūrio tokiom sąlygom, tik stebiuosi, kad iš viso atsiranda norinčių dirbti ...

Sveikutės
Išsakysiu ir savo nuomonę.
Mergaitės, visos čia teisios, tikrai
Kalbu ne apie slaugos, o apie paprastą ligoninę. Pas mus skyriuje guli nuo 60-70, išimtinais atvejais ir daugiau ligoniukų. Kaip žinia, guldo tik labai silpnus. Naktimis su tiek ligonių lieka dvi slaugytojos ir viena valytoja. Per naktį labai dažnai būna po du mirties atvejus, po vieną tai beveik kasdien.
Taigi, dauguma ligoniukų tokie, apie kuriuos ir šnekam. Tai faktas, kad nakčiai duoda raminamųjų. Kurie ne taip neramūs būna duoda relanium tab, o su kuriais didesnis rūpestis - leidžiamų. Diena po dienos jie pasilpsta, tai akivaizdžiai matoma. Prie lovų rišama, aiškų pačių ligonių labui. Buvo kartą, kad iš lovos iškrito apie porą šimtų sverianti moteris, o įkelt atgal ne mergaičių jėgoms. Pasikvietė liftininką, kuris be vienos rankos, ką jis padės? Patiesė čiužinių ant žemės ir paguldė močiutę. Įsivaizduokit ryte koks skandalas buvo, kodėl močiutė guli ant žemės Tai va, kaip yra. Saviems yra baisu, jie pasipiktinę, bet personalui ne saldžiau. Mano manymų geriausia ligoniuką laikyt namuose arba patiems budėt ligoninėj, jei reikia išvest iš kritinės būklės.

Gaila, kad mano mintys atrodė neįprastai. Bet jos yra iš mano skaudžios patirties. Tiesa, jau šiek tiek iš laiko perspektyvos.
Papildyta:

Ten, kur mama gulėjo (o tai didmiestis), tie trys žmonės tai buvo daktarė (visam skyriui), seselė ir slaugė (užpakaliukų tvarkytoja). Tai ta slaugė sauskelnes keisdavo viena visose jai paskirtose palatose. Problemiškesniems ligoniams (neramiems) ateidavo padėti trumpam kita slaugutė (iš kito koridoriaus galo), bet atlikusi darbą toji eidavo savų pareigų atlikti. Gulėjo mama ilgai, 8 mėnesius, pajėgos visąlaik buvo tos pačios.

Ten, tose ligoninėse (gal pensionatuose?) kainos turbūt ne mūsiškės (du tūkstančiai ligoniui), jei slaugučių 30-imčiai senukų penkiolika. Pas mus ir turbūt yra sąlygos Birštone. Kainos (jau senokai girdėjau) buvo 4 su viršum tūkstančių.

nieko, viskas gerai...gal jusu patirtis tikrai didesne, taciau as didesne dali esu susijusi su liga (pati sergu seniai ir kazi ar jau isgysiu), uztat ir zinau, kokia baisi griaunamoji ta vaistu jega...kas kad apramins, o paskui toliau varys i kapus...manau, reikalinga kita alternatyva....

mano paiztamos mama gyvena prie Vilniaus kazkokiuose namuose, menesio kaina 1500... tai paima mamos pensija dar prideda jinai su broliu ir gyvena sau senute, vargo nemato...bet ne paslaptis, kad pateko ten su kysiu
bet uzsienyje, kalbu pvz konkreciai apie Skandinavija, nes ten gyvenau...tai zmogus per savo gyvenima sumokejo mokescius, draudimas padengia, kad praktiskai zmogui nieko nereikia moketi ir dar pensija jam lieka...bet uz tuos pinigus, kuriuos jis gyvena pensionate gauna ne tik prieziura, bet vyksta ir sokiai, dailes bureliai, joga ir t.t o pas mus? net i lauka nieks neveda

Alternatyva visada yra. Tai paprastai artimieji. Jie geriausiai žino ligonio įpročius ir charakterį, jaučia poreikius. Bet net ir su artimaisiais šalia, ne visada įmanoma išvengti slopinančių vaistų.