QUOTE(dange @ 2010 08 04, 09:58)
1.AlfaBeta, replikavau į teiginį, kad anksčiau žmonės kaimuose dirbdami ir susižeisdavo, ir abejotinos higienos sąlygomis gyveno(minėti piemenukai), o stablige nesusirgdavo

Taigi ir susirgdavo, ir numirdavo.Tačiau stabligė nėra oro lašiniu keliu plintanti infekcija kaip pvz difterija, ji neperduodama iš žmogaus žmogui, todėl ir epideminio plitimo čia nerasim.Kas dėl natūralaus atsparumo, tai stabligės atveju imunitetas anaerobinei bakterijai, kaip sukėlėjui- neegzistuoja.Tačiau kiti faktoriai be abejo svarbūs- sužeidimo pobūdis, amžius, gretutiniai susirgimai, sužeistos vietos kraujotakos būklė ir pan.
2. Viena vertus mes esam tų stipriausių palikuonys, kita vertus mes jau esam ta karta(o ir mūsų tėvai tp), kuri nebegyvena pagal natūralios atrankos dėsnius.Šiandieninė medicina išmoko užauginti giliai neišnešiotus naujagimus, apeiti bent dalį paveldimų medžiagų apykaitos ligų ir tt ir pan.Tai turi savo kainą.
3.Turim statistines "žirkles": mažėjantį perinatalinį ir vaikystės mirštamumą, bei didėjantį sergamumą.
4.Ir čia yra tam tikrų niuansų

Tai ir pasikeitęs gyvenimo būdas, ir ekologija, ir dar daug kitų dalykų.
.
1. Aš kalbėjau apie tuos, kurie nesusirgdavo

Ir net negalvojau manyti, kad stabligė užkrečiama oro lašeliniu būdu
Mūsų laikais miestiečiui - atsitiktinumas susižeisti taip, kad pasigautum stabligęs. Ir miestietis tuojau pat atsidurs ligoninėje, kur gydytojai žaizdą aptvarkys.
O nuo stabligės neskiepytų ,,piemenukų" laikais susižeisti koją ir į karvės kaką įlipti galima buvo kas antram žingsnyje. Ir vis dėlto, ilgaamžiai žmonės liūdija, kad jie nuo to ne tik nenumirė, bet net nesusirgo. Štai apie ką aš. Kur to priežastys?
Rašote, turi įtakos sužeidimo pobūdis. Ar mėšlina šake kiaurai perdurta pėda nėra tokio pobūdžio žaizda?
Gal pėdoje geresnė kraujotaka.

Jei vaikais išgyveno ir nesirgo beveik niekuo, tai ir gretutinių rimtų suirgimų nebuvo. Vadinasi, susitvarkė su stablige ir todėl nesusirgo?
Jei tai ne ,,imunitetas", tai kas tai per atsparumas, jei ligos simptomai, sukeliami toksino, nepasireiškė?
Matot, įtariau, kad nuolatinė aplinka su stabligės sukėlėjais turėjo įtakos. Juk kūdikiams imant aplinkos daiktus į burną, mes visi tikime, kad jie taip įgyja imunitetą tai ,,aplinkai". Būnant tokioje aplinkoje nuolat, tas atsparumas palaikomas.
Tai skiepas skirtas saugoti nuo stabligės toksino, o ne nuo bakterijos.
Virškinimo traktan patekusios stabligės bakteijos nepavojingos.
Jei nskiepytas nuolat kaime gyvenęs mūsų protėvis sunkiau susižeisdavo, gal imuninė sistema jau pažindavo tą bakteriją ir sutvarkydavo dar nepatekus toksinui į kraują.
Galbūt tai, kad ligą sukelia ne bakterija, o jos toksinas, nepaneigia galimybės, kad imuninė sistema natūraliai apsaugo organizmą nuo bakterijos dar iki jos toksino išsiskyrimo.
Ar Jūs visiškai atmestumėte tokį variantą? Tai kodėl tuomet buvo tokių žmonių, kurie nesusirgdavo?
Gal Jūs jau išriškėte savo nuomonę, bet man iš Jūsų atsakymo dar kiek neaišku, kodėl neretai nesusirgdavo net sunkiai susižeidę.
Ar Jūs turite galvoje bendrą imuniteto būklę tokiais atvejais?
2. O aš kiek kitaip pasakyčiau. Negyvenam netūralioj aplinkoj nuolat.
Tai kaip ir rašiau, išgyvenusių vaikų statistiką tikrai pagerino diagnostika, gydymo prieinamumas daugeliui.
3. Taip, šiais laikais ligoniukų daugėja. Bet ar dėl to, kad tik šiais laikais išgyvena silpnesnieji? Ir taip, ir ne.
Lietuvių filosofas Vydūnas, gimęs 1ū68 m., vaikystėje buvo silpnos sveikatos. Jis sukūrė savo sveikatos filosofiją ir sugebėjo sustiprinti savo organizmą, pasveiko nuo džiovos, kurią gydyti atsisakė gydytojai. Taigi vaiko imunitetą galima stiprinti, net jeigu jis gimė ir augo silpnas. Nepaisant to, kad medicina pažengusi, mūsų laikais trūksta tos ekologijos, kokia buvo anksčiau.
Manau, kad ir anksčiau vaikai gimdavo neretai kokiu mėnesiu anksčiau, nes moterys ir nėščios dirbdavo. Bet ekologiška, grūdinanti aplinka juos stiprino. Jei jie negaudavo pakankamai mamos rūpesčio dėl ūkio darbų, tai, aišku, galėdavo mirti. Bet manau, kad mūsų protėviai taip pat išgyveno, nors didelė tikimybė, kad gimė anksčiau laiko. Na, aišku, ne tie kurie išgyvena dabar gimę po 5 mėnesių nėštumo.
Prieš šimtmetį išgyvenusių vaikų skaičių sąlygojo ne tiek natūrali atranka kiek finansinis tėvų pajėgumas, sąmoningumas laiku užtikrinti medicininę pagalbą vaikui susirgus, medicinos diagnostikos ir gydymo pažangumas. Nesuteikus reikiamo gydymo, numirti galėdavo nuo plaučių uždegimo ar apendicito. Turbūt, gana dažnai galėjo taip būti
4.