Kad žinotumėm visos iš anksto, kaip mūsų gyvenimas klostysis ir kur likimas nublokš, būtų gerai.
Taip susiklostė, kad mes su vaikais šiuo metu gyvenam Azijos šaly. Mažiukei - keturi mėnesiai. Kol dar nežinojom, kad išvažiuosim, kankinaus, svarsčiau, skiepyti - neskiepyti, paskui apsisprendžiau skiepyti. Vyras visada buvo už skiepus. Vyresnioji skiepyta visais būtinaisiais skiepais.
Ir ką - šiuo metu kaimyninėj Tadžikijoj
paskelbta poliomielito epidemija, virš 200 vaikų serga, 13 mirė. Pas mus čia jau irgi yra atvejų, tik dar garsiai neskelbia. Vyresniosios daržely per metus pasitaiko keli atvejai hepatito A ir B, tuberkuliozė irgi nesvetima aplinkui. Dabar džiaugiuos, kad paskiepijau, nes iš baimės dėl vaikų sveikatos sublūsčiau...
Pamąstymui apie būtinųjų skiepų reikalingumą ar nereikalingumą: kas gali garantuoti, kad koks Lietuvos versininkas, grįžęs iš pvz., Kazachijos, nebus viruso nešiotojas ir neišplatins jo Lietuvoj? Na, savo namuose, pavyzdžiui, o jo skiepytas vaikas nenuneš viruso į darželį ir neapkrės juo neskiepytų?