Coliukės atėjimas ... - Gimdymo istorijos

Istorija mūsų prasideda nuo to, kad niekaip nesulaukiau gimdymo. Visos pažįstamos, kurios turėjo gimdyt vėliau, jau buvo pasigimdžiusios, o aš dar negimdau. Laukimas buvo žiaurus. Nuolatiniai vizitai pas gydytoją ir atsakymai – viskas gerai, dar laukiam. Jau nebeėmė nei juokas, kai gimdyt turi lapkričio 9, o jau 20 diena ir vis dar laukiam. Galiausiai atėjo mano gimtadienis (21 diena) ir nusprendžiau pasidaryti sau dovaną – nuėjau pas visiškai kitą ginekologą pasidaryti echo. Jis ničnieko nežinojo apie mano nėštumą. Ir klausau (bent jau ką atsimenu) – vaisius 32 savaičių, gimdyt sausio ten kažkelintą, jau nebegirdėjau. Vos nenuvirtau nuo kušetės. Pasipylė ašaros, gydytojas apakęs. Sakau, žinokit, aš turėjau gimdyt lapkričio 9 dieną. Susimokėjau, paplūdusi ašarom išėjau, palikusi gydytoją su sesele besėdinčius išsižiojusius. Su tokiom kraupiom žiniom nulekiu pas savo gydytoją, o ji apžiūri, ramiu balsu sako – tu jo mažiau klausyk. Ir ką man daryti, kieno klausyti ? Tada iš pažįstamos susižinau gydytojos Kaune telefoną, galvoju trečia galva nepamaišys, nes metus laiko nėščiai vaikščioti nesinori. Pasiskambinu Kaunan, papasakoju gydytojai situaciją, jau per ašaras. Sako ryt pas mane atvažiuok.
Ir prasideda mūsų istorijos antroji dalis. Naktį prieš kelionę sapnuoju – pagimdau vaikelį, bet nei paukštį, nei tai kažkokį gyvuliuką, kažkokį padarą. Papasakoju vyrui – nuramina mane, kad jau prisisvaigstu. Tada susirenku mantą, nes gimdymui kaip ne kaip jau senai pasiruošusi, ir su vyru lekiam. Visą kelią mašinoj tyla, 1,5 val. kažkokių mąstymų ir nesąmonių vartymas po smegenis. Pagaliau klinikos, pagaliau susitikimas su labai malonia gydytoja, pagaliau guliu ir daro echo. Bet... iš gydytojos veido matau, negerai kažkas. Visą laiką tyla, bijau kažko paklaust, kad nepasakytų ko nors negero. Ta tyla baisi, baisesnė už bet ką pasaulyje, kai lauki mažulio ateinant, o jis niekaip neateina. O dar mergytė – brolis namie laukia. Ir gydytojos žodžiai – ilgai jau laukti – ryt ryte 9 val. gimdom. PAGALIAU, PAGALIAU AŠ GIMDYSIU !
Ką gi – trečiasis etapas. 9 val. ryto, mes jau gimdykloj. Prakerpa pūslę, šiaip ne taip, nes ji supliuškusi ir sunku prakirpt, vandenų neišbėga nei lašas. Susinervinu, tikrai negerai, o dar prieš porą dienų mano gydytoja sakė, vandenų norma, galim dar laukt. Žodžiu, normos nėra, nes nei lašas neišbėgo. Lyg prasidėjo sąrėmiai – bet taip smagiai, neskauda. Bet jaučiuosi negerai, nes žinau, kad mažuliui negerai, greičiau gimdyt, greičiau ... kaklelis darosi laabai greitai, gydytoja džiaugiasi, veikla labai gera. Nors man atrodo, kad nieko nevyksta, nes man nelabai skauda. Pasižiūriu į laikrodį 11 val, oi sakau, be 18 val nepagimdysiu.O mano smegenyse kažkas susimakalavo, susiriečiu į kamuolį ir miegu. MIEGU PER SĄRĖMIUS. Kas gali pagalvot. Rodos tiek laukėm susitikimo su mūsų sesyte, tiek laukiau to gimdymo, o dabar... nebegimdau, miegu ir viskas. Girdžiu gydytojos balsą, viskas gimdom gimdom! O aš neištiesiu kojų, susirietusi. Vos atverčia gydytoja su akušere, vos praplėšia mano kojas. Nesuprantu kas darosi, kaip pirmą kartą gimdyčiau ir nežinau pro kur visa tai vyksta. Vyro nematau, jis kažkur šone stovi, kažkokia košmariška situacija, tiesą pasakius balaganas. Pagaliau išsiskečiu, turbūt pabundu iš miegų ir susivokiu, kad jau reikia gimdyti. Ir vienas du, TURIM. Dar tik 12.15 o mes jau turim žmogeliuką ! Taip greitai, taip lengvai, o aš taip spyriojausi. BET ... tas vienas ir baisus BET ... vaikas neverkia, vaikas neverkia, vaikas neverkia – šaukiu tuos žodžius turbūt per visą gimdyklą, o jis vis neverkia. Iš vyro veido matau – negerai kažkas, daktarų minia aplink vaiką – o jis neverkia. VIS DAR NEVERKIA ... Pagaliau, pagaliu išgirstu riksmą, garsų riksmą. Lengviau. Bet... ir vėl bet ... Pribėga akušerė, parodo kažką susuktą į gumulėlį ir pabėga. Nieko nemačiau, tik daugybę daktarų. Su akušere pabėga ir vyras – jam parodė, kur vaiką paguldė, man jo nedavė, vadinasi tikrai negerai. Guliu kaip komoj, nebežinau ką galvoju, nebežinau ką galvoti. Pareina akušerė, klausiu – kas gimė. O ji pasižiūri nustebus – ar nesakiau ? Per tą sąmyšį niekas net nepagalvojo apie tai. Pareina gydytoja, klausiu – kas yra, ar viskas gerai. Kol kas trumpi atsakymai – lauksim, stebėsim. Klausinėju vyro, ką matei, kas buvo, kaip atrodė, o jis neleidęs galvą, sunku jam kalbėti – tyli. Patyli patyli ir sako – labai maža, kažkas negerai, dar nežinau. Parveža mane į palatą. Sėdim su vyru, laukiam, o su coliuke pasimatyt negalim. Toks jausmas apėmė, kad aš dar nepagimdžiau ir vėl viskas bus iš naujo, tik viskas bus daug geriau, tik viskas bus kitaip. Bet... ta tyla mūsų palatoj nieko gero nežada. Aš vis kartoju, na ir kas kad maža, juk turėsiu daug pieno, užauginsiu aš ją didelį, kokios čia bėdos, kad tik tiek. Buvo nelemtas penktadienis, daktarų išvadų laukti visą savaitgalį, išprotėjimas. Vyras išvažiavo namo. O aš likau palatoje viena. Staugiau kaip vilkas, meldžiausi garsiausiai. Viešpatie, galvoju, kas gali būt taip blogai, kad man vaiko neatneša. Taip ir nematėm coliukės visą savaitgalį. Galva sutinusi nuo bliovimo, taip tai buvo ne verksmai, o bliovimai ir staugimai. Pagaliau pirmadienis, lakstau po koridorius, kur mūsų mergytė, niekur nėra. Šokas, vėl balaganas, kiek galima. Pagaliau kažkas praneša – reanimacijoj. Kur reanimacija – nežinau. Kažkas nupasakojo kaip nukeliauti. Bandau įsikibdama keliauti. Randu. Apsirengiu spec. Rūbais, palydi iki „inkiliuko“ , kur gyvena mūsų coliukė. Dieve, vaikas kaip vaikas, tik mažutė, bet aplink dar mažesnių yra, nepanikuoju – užaugs. Tada pamatau užrašą SVORIS 1980 g, ŪGIS 45 cm. Jau ramesne dūšia laukiu gydytojos – ką papasakos, kada bus geriau ir lėksim pas brolį. Ilgai laukiu, ilgai ilgai, bet pagaliau sulaukiu. Gydytojos veidas nelinksmas, matau – gerai nėra. Ir prasideda ... Šitiek išvardinta blogybių, šitiek negerumų ... Aš vos laikausi ant kojų, nieko nebegirdžiu, nieko nebematau – tamsa. Paskutinis gydytojos ištartas sakinys – TOKIE VAIKUČIAI ILGAI NEGYVENA.
Mes gyvenom – gyvenom visus 4 mėnesius. Spėjom pasidžiaugti coliuke, deja per trumpai ...

tiek daug isgyvenimu, tiek daug isbandymu, nerimo, baimes, meiles, laukimo... Pagaliau turi savo mergyte ir ... jos netenki. Isivaizduoju kaip turejo but baisu. Nerandu tinkamu zodziu isreikst tai, ka mastau ir jauciu budama visiskai svetimas zmogus. Tiesiog dziaugiuosi, kad neuzsidarai savyje ir papasakojai savo istorija. Saunuolė

Jums stiprybės

Ir ramaus, grazaus laukimo ir susitikimo su ateinanciu(ia) i jusu seima pilvinuku(e), kuri(s) tures ne tik broli, bet ir sesytę sedinčią ant debesėlio krašto

Iš šilumos, iš meilės, iš tikėjimo,su niekuo nepakeičiamu juoku,į šį pasaulį jie ateina - atsineša čia viską, kuo tikiu:Neramų miegą, mielą šypsnį,linksmas akis ir daug keistų garsų,ir lūpas, iš kurių sulaukiam žodžių:"Mama, aš tave myliu..."

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis