Skyrybos nepraejus ne metams po santuokos iregistr

Ilgai ilgai "tik draugaujančios" poros galiausiai prieina ribą "arba ženytis, arba skirtis". Apskritai tokios poros tiek vestuves, tiek pačią santuoką vertina kažkaip nesveikai - kai jau kaip ir seniai buvo laikas kurti šeimą tikrąja šio žodžio prasme, pora vis dar atseit nėra apsisprendusi arba negali sau leisti tokių vestuvių, kokių jie esą verti, tuo tarpu į poros bendrą gyvenimą spėja augte įaugti nuolatinis laikinumo jausmas - gyvenu su juo/ja, nes man dabar gera, o už rytdieną niekas negali garantuoti. Planuoti vestuvės pradedamos vos ne prieš porą metų kruopščiai dedant litą prie lito ir kuriant nepriekaištingą scenarijų. Oi ne ne, popierėlis gi nieko nekeičia, tai tik dar vienas poros gyvenimo etapas, bet to "popierėlio" pasirašymo diena neretai sureikšminama kone iki beprotybės. Nuo viso to organizavimo pervargstama, daugiau visiems skalambijama, koks didis nusimato įvykis, nei skiriama dėmesio tam/tai, kuriam/iai gal, švelniai tariant, nusispjauti, kokio atspalvio bus pamergių suknelės arba kokiu automobiliu bus važiuojama į bažnyčią. Na ir galų gale ateina ta statuso visuomenėje metamorfozės diena, o po jos - iš tikrųjų viso labo stalčiuje vienu popierėliu daugiau, bet tas galutinis tikrumas, kad va, jis/ji - mano žmogus, nebeateina ir taško situacijoje "ženytis arba skirtis" savaime nepadeda, nes santykių, pavadinkime, modelis, lieka kaip sugyventinių, tik iš sutuoktinio tarsi tikimasi daugiau - ištikimybės iki gyvos galvos, jau nekalbant apie įsivaizduojamus (tarsi savaime suprantamus) pokyčius į gera.
Papildyta:

Ne stebuklai ir tie kursai - dažnai į paskaitos pabaigą užbėga vienas iš sužadėtinių gauti lektoriaus parašo.
Papildyta:

Natūralu, kad vestuvės tuokart gerokai "išklibina" jau nusistovėjusį poros gyvenimą, iškelia į paviršių ne tik gerus prisiminimus, bet ir tai, kas, kaip sakoma, atleista, bet neužmiršta.

o jei nera nieko kas neuzmirsta???

Laikas gerti Bilobil.

ne ne, tu klysti. kai ateina ta stadija zenytis arba skirtis, vestuvemis bandoma taisyti/pagerinti santykius. ir tai dazniausiai buna klaida. dar buna toks atvejis, kai santykius bandoma gerinti bendru vaiko paleidimu i pasauli. jeigu kyla toks klausimas, tada manau geriausiai skirtis.

Aš taip pat vieną porą žinau. Išgyveno drauge 6metus,susituokė (buvo itin didelis tėvų spaudimas iš jaunosios pusės),nepratempė nei metų - išsiskyrė.
Nesuprantu iš tikro tokių atveju,keista. Beto,pasirodo jaunoji išdavė savo mylimąjį su kitu (po vedybų). Neįsivaizduoju,kas pasidaro.Atrodo tiek metų kartu išbuvę,turėtų pažinoti viens kitą,bet kad šitaip greitai užsibaigia gražūs santykiai. Nejaugi vestuvės kažkokią įtaką neigiamą padaro santykiams,ar pašalinis poveikis kažkoks. Tikiuos, kad man pačiai taip nenutiks.

1. Klystu net ir teigdama tą patį, kaip ir Tu? Jei žmonės kartu nugyvena n metų, taip ir nepatyrę, kad tai - tas/ta vienintelis/-ė, tai jokia santuoka vien dėl to, kad jai kaip ir laikas, padėties neišgelbės. N metų kartojama, kad santuoka nereikalinga, o paskui tikimasi, kad jei susituoksim - įvyks vos ne stebuklas.
2. Aš daugiau prasmės matau svarstyme, kaip iki tokio klausimo nenusigyventi, nei kaip jį spręsti, kai jis jau iškyla kaip neišvengiama pasekmė.

Jus gal gydytoja? Ar Jusu nuomone yra sventa tiesa ir galite spresti kas yra sveika ar nesveika?






Nesuprantu kaip galite diskutuoti apie santuokos svarba, kai pacios to ivykio suvokimas, sakyciau ganetinai keistas

O jūs apsilankykite skyrelyje "Laukti piršlybų ar pirštis pačiai" ir pamatysit, kad neretai akcentuojamas būtent statusas. T.y. "ištekėjusi moteris, žmona" yra neva "aukščiau" už "sugyventinę, draugę"

Butent tas mane labiausiai ir stebina. Labai nemegstu kazkieno primetamos nuomones...

Kas liecia tema, tai nieko cia stebetina. Zmones skyriasi ir po pusmecio, ir po 5 metu ir po 20. Ir kiekviena karta priezastys yra skirtingos. Todel atsakyti i klausima KODEL, galetu tuik tie kas issiskyre. Cia mano nuomone

Kaip suprantu, būtent dėl šio momento Smalsutė ir ironizavo ("ststuso visuomenėje metamorfozė" )

Manau tai taip pat viena priežasčių kodėl žmonės greitai išsiskiria - jie tikisi, kad kažkas pasikeis, kai jie jau bus "aukščiau"ar pan. O pokytis turi įvykti ne išorėje, o pirmiausiai besituokiančiųjų galvose...

sutinku.
Bet manau, kad laikas praleistas kartu pries vestuves, dideles itakos tam nedaro. Nesvarbu, ar menesi iki vestuviu kartu gyvenat, ar 10 metu, svarbu kaip jus ir sakete, tai kas vyksta galvoje.

Plačiąja prasme priežastis visada ta pati - nematymas kitos išeities. Kai santuoka tėra popierėlis, nežinia kodėl pasirašytas bendro gyvenimo eigoje, ji jokio vaidmens neturi ir tada, jei patampa sunku būti kartu. Tema čia ne apie skyrybas po 20 metų, o nepraėjus nė metams. Taip greitai išsiskiria arba žmonės, kurie ir tuoktis nusprendžia po savaitės pažinties (paprastai nebe pirmą kartą), arba prieš santuoką seniai jau gyvenantys kaip vyras ir žmona.