QUOTE(_Smalsutė_ @ 2009 02 21, 16:32)
Ilgai ilgai "tik draugaujančios" poros galiausiai prieina ribą "arba ženytis, arba skirtis". Apskritai tokios poros tiek vestuves, tiek pačią santuoką vertina kažkaip nesveikai - kai jau kaip ir seniai buvo laikas kurti šeimą tikrąja šio žodžio prasme, pora vis dar atseit nėra apsisprendusi arba negali sau leisti tokių vestuvių, kokių jie esą verti, tuo tarpu į poros bendrą gyvenimą spėja augte įaugti nuolatinis laikinumo jausmas - gyvenu su juo/ja, nes man dabar gera, o už rytdieną niekas negali garantuoti. Planuoti vestuvės pradedamos vos ne prieš porą metų kruopščiai dedant litą prie lito ir kuriant nepriekaištingą scenarijų. Oi ne ne, popierėlis gi nieko nekeičia, tai tik dar vienas poros gyvenimo etapas, bet to "popierėlio" pasirašymo diena neretai sureikšminama kone iki beprotybės. Nuo viso to organizavimo pervargstama, daugiau visiems skalambijama, koks didis nusimato įvykis, nei skiriama dėmesio tam/tai, kuriam/iai gal, švelniai tariant, nusispjauti, kokio atspalvio bus pamergių suknelės arba kokiu automobiliu bus važiuojama į bažnyčią. Na ir galų gale ateina ta statuso visuomenėje metamorfozės diena, o po jos - iš tikrųjų viso labo stalčiuje vienu popierėliu daugiau, bet tas galutinis tikrumas, kad va, jis/ji - mano žmogus, nebeateina ir taško situacijoje "ženytis arba skirtis" savaime nepadeda, nes santykių, pavadinkime, modelis, lieka kaip sugyventinių, tik iš sutuoktinio tarsi tikimasi daugiau - ištikimybės iki gyvos galvos, jau nekalbant apie įsivaizduojamus (tarsi savaime suprantamus) pokyčius į gera.
Nu labai įdomus postas, privertė susimąstyti ir pasižiūrėt į save iš šono
