Sveikos, na pasisakysiu ir as, gal ir keistai nuskambes, bet... Myliu savo vaikina, susipykstam, bet vel susitaikom, tiesiog negalim viens be kito ir nenorim prarasti. Kartu metai laiko. Bet tas mano nelemtas charakteris... Jis (dabar ne Lietuvoj) nori kartu gyventi, nuolat buti kartu, bendru draugu, veiklos. Dabar jau 3 men nesimatem ir jam tai labai sunku, o man... na pasiilgstu, zinoma, kartais net atrodo, kuo ilgiau nematau, tuo labiau isitikinu koks jis man svarbus. Bet tiesa sakant man to atstumo reikia... Draugystes pradzioje gyvenom skirtinguose miestuose ir man tai buvo idealu - turejom savo gyvenimus, draugus, mokslus, bet savaitgalius visada leisdavom kartu.
Gal todel, kad esu jauna, gal kad pasibaram ir suabejoju ar galetume mes kartu gyventi, ar jis tikrai TAS ir noriu tuose jausmuose susigaudyti. Arba tiesiog man reikia daugiau erdves o jam - daugiau artumo, bet o kas, jei visada taip bus? Ir ka daryti? Nesinori nei saves spausti kazka keisti (dar bent metus neketinu niekur kraustytis) nei gadinti santykiu, nes kai pasakau, kad man gerai, kaip yra, jam atrodo, kad tycia nuo jo begu ir jauciasi nemylimas, tas mano zmogutis, o mane tai labai liudina. Ka daryti, kai problema tampa ne atstumas o kazkoks nenormalus mano noras ji islaikyti?
Iskart nuotaika pasitaise 
bet kad kazka pasiekt reikia dirbti, o cia turiu pasiulyma. Nors dar dedu visas viltis, dar turiu panasiai pora savaiciu per kurias viskas apsispres. Arba atsiras galimybe likti arba...
Aisku yra ir pliusu...nezmoniskai pasiilgsti, atrodo isprotesi, kaip nori greiciau ta zmogu pamatyti, bet bent jau man, kartais is to didelio noro GREICIAU, GREICIAU prasideda pykciai...per atsmuma 
