Oleg Surajev

. Idomucia, special for you:
Pirmadienį turėjau savo black friday - vietoj vienos panikos atakos turėjau dvi ir dar vieną dovanų. Niekad taip nebuvo, atsikėliu pusę 6-ių ryte ir suprantu, kad nevaldau savo kūno, delnai prakaituoja, sudėtinga kvėpuot. Galvoju, nu panikos ataka, tuoj praeis, bet nepraeina. Visos mąstymo technikos neveikia ir čia kita panikos atakos stadija - paranoja. Tu nežinai ar čia panikos ataka, ar tave kas nors apnuodijo, ar koks insulto/infarkto dalykas. Turint omenyje, kad žmogus sau negali nustatyti diagnozės, ypač, kai medicinoje nieko neišmano. Ir prasideda spėjimai: miršti ar panika. Ir taip kokį pusvalandį. Per tą laiką supranti, kad nu gal jau galima ir sustabdyti kelionę žemėje, nes taip kentėt neįmanoma, atrodo visi įmanomi skausmai ir simptomai kartu. Būčiau viduramžiuose, sakyčiau, kad manyje apsigyveno velnias ir dar nemoka už mano kūno nuomą. Ok, panika stiprėja, neįmanoma kontroliuoti savęs, prašau iškviest man greitąją, iš 4-to karto pavyksta žmogiškai pasakyti žodžiais, kad reikia greitosios. Atvaro greitoji, aš lyg ir žinau, kad man panikos ataka, bet nekontroliuoju savęs, paramedikas lyg irgi žino, bet ok, važiuojam į ligoninę.
Bled kaip gėda, močiutės kur nors miršta nuo realių infarktų, o aš čia taksi su greituške žaidžiu, bet man labai bloga ir niekad taip nebuvo. Nors čia ir yra panikos atakos taisyklė "niekad taip nebuvo, dėl to ir panika. Panikos atakos neturi ribų kaip blogai gali būti, čia tavo fantazijos ribos. Beveik privažiuojam prie Lazdynų ir pradeda veikti raminamieji, suveikė. Ramu. Atsidaro greituškės durys, nu ką? Sveikas? Sveikas. Varai namo? Jo. Matyt persidirbai. Bled, matyt, bet kitaip darbai nebus padaryti, o mūsų darbai irgi tokie svarbus kaip tavo: bandom gelbėt gyvybes. Žodžiu, ne pirma ir matyt ne paskutinė panikos ataka, labai jinai užpisa. Kai karo nebuvo, tai ženkliai rečiau apsilankydavo, bet yra kaip yra, turbūt black friday. Ryt savaitei išvarysiu atostogų į komandiruotę, gal nusiraminsiu. Bet nenusiraminsiu, pykčio daug, dirbi dirbi dirbi, o šitie gandonai vėl bombina Kyivą ir kitus miestus. Žmonės dūsta be elektros, šilumos, vandens, o tu čia su panikos atakom. Viskas yra giliai neteisinga, ir giliai amoralu, ir baisu, atrodo nėra išeities, šita kančia tęsiasi ir tęsiasi. Aš dabar pagalvojau, kad jei dar kokia bėda nukris ant galvos, kokia dar nauja liga/virusas atsiras, nu tai čia jau viso gero, rimtai. Šito emociškai nepatempsim, o gal ir patempsim. Įdomus dalykas ta psichika.