Lietuvybė, patriotizmas, ksenofobija

pas mus turbūt nėra tokių žmonių, kurie norėtų kažką slėpti šeimoje
tik su paaugliais, žinoma, būna kitaip
juos geriausia pakontroliuoti
Papildyta:
tai tame ir esmė, kad dažniausiai vaikai, kurie rašo paslaptis dienoraštyje, jų nesako tėvams garsiai
elementaru, o jūs čia kokius detektyvus darote?
Papildyta:
jau seniai kalbėjomės, kad yra skirtingi veganai
vieni į sveikumo pusę, o kiti, kad ir kasdien po picą, bile be mėsos
tau su atmintimi, kad tenka vis kartotis? regis čia nėra tokių picavalgių veganų, tai apie ką tu čia? gal eik ir jiems baksnok savo nusiskundimus veganais?

Dienoraščiai yra sau. Jų rašymas yra savotiška terapija. 

Pvz., jei vaikas kažką papasakoja psichologui, psichologas gali tai pasakyti tėvams tik su vaiko sutikimu. Į dienoraštį aš panašiai žiūriu. 

Tau nuo žolės visai susisuko makufelis? Kas kur nenori, kad skaitytų? As gi aiskiai rasiau, kad dienorastis prie lovos guli Tavo atsakymas parodo kokia tu ilganosė, kad tau nieko švento nėra ir taip pat skaitytum svetimus dienorascius, kaip montevertė. Nu ir šliužės esat, kas liecia artimu zmoniu teisę I savo erdvę. Fu...
O dienorascių prasmės tu rimtai nesupranti.
Neturi jokiu moterisku paslapciu? Tai reiskiasi ir draugiu neturi. Ar tu visas draugiu paslaptis vyrui ispasakoji?

Tai nori tavo vyras, kad skaitytum jo dienoraštį? Bet tu neskaitai? 

Taip esu žiauri ilganose, man įdomu, smalsu mano artimųjų gyvenimai, vidiniai pasauliai ir naudočiausi visais būdais, kad daugiau sužinoti.

Ir kas tame blogo? 

Prie ko cia draugių paslaptys ir aš? Tai kito žmogaus paslaptys, šiaip nemėgstu tokių dalykų ir tokios drauges su paslaptimis atkrito per gyvenimą. Jei jau turi paslaptis turėk, kam man jas pasakoti? Man patinka atviri paprasti žmonės. Nemėgstu visokių intrigų,dramu, paslapčių ir t.t

Kaip nekenčiu to laikridzio sukinejimo.kada jau nustos.  ​ 

Tai yra gi bandančių

Bandyti gali, bet pakeisti gi kito neįmanoma. Tik pats žmogus gali keistis, o ir tai gana sudėtinga. Gali tik suteikti informacijos, parodyti kaip, motyvuoti ir t.t bet visada žmogus pats spręs jam keistis ar ne. 

Augti kartu ir gražiai bendrauti yra ok, kaip ir sutarti dėl bendrų vaikų auklėjimo principų, bet, jei imtų vyras mano kąsnius skaičiuot ar neleistų torto prie kavos/vyno taurės ar net ne vienos kartais...nu be ryšio.

Neturi vienas žmogus reguliuoti kitam ką jam valgyt, ką jam dirbt ar nedirbt, kokiu užsiimt hobiu ir pnš. 

Žmonės juk atskiri sutvėrimai ir jie turi savos erdvės turėti. Vaikai, beje, irgi žmonės su savom erdvės ir teisėm.

Mano vaikas rašo dienoraštį, bet aš tikrai neskaitysiu. Su vaikais reik kalbėtis, ryšį palaikyti, pastebėti, jei kažkas neok (pasikeitė nuotaikos, jei vaikas liūdnas, užsidaręs ir pnš.) ir klausti, padėti jam, o ne po dienoraščius knistis.

Tai būtų jau smurtas, nebent tai žmogui būtų priimtina ir patiktų tokie reguliavimai,prie tam tikrų aplinkybių, pvz vyras stilistas rūbų dizaineris ir žmonai patinka kaip jis parenka jau rūbus.

Arba vyras fitness instruktorius ir susitaria, kad jis padės pvz numest svorio. Ir t.t na netinka viena taisyklė visiem nebent ta kad viskas poroje turi būti daroma abiejų sutarimu, kuris neina is sutrikimų, ligų, kompleksų ar baimių.