nezinau ar as kokia keista ar cia kas, ar cia dar kad po gimdymo nedaug laiko praeje...bet gal dar kas nors taip jauciasi....gal kuri supras....nes jau susikaupe noriu issipasakoti...
nuo pat mazes gimimo noriu kad tik as ir vyras rupintumemis ja, bet sunkiai iseina nes gyvenam kolkas su mano tevais, visi man padeda, namu ruosa man visai nereikia rupintis, bet.......gal jie per daug rupinasi...ypac mama, suprantu kad ir seneliai nori anukute pasidziaugti bet praktiskai neturim jokio privatumo, ateina ir sedi pas mus kambari simta kartu per diena ateina ir kalbina maze, nori panesioti as suprantu ir leidziu...bet ji niekad nelaukia kol as pati paprasysiu kad pasaugotu mazyle jau pati siulosi o as noriu visa diena ja pati rupintis, noriu pati savarankiskai ismokti pasirupinti ja, vyru ir savimi..nes kaip bus kai isikraustysime gi amzinai su jais negyvensime....pora kartu sakiau , pykausi bet vistiek..nesupranta kad mums reikia erdves!!o vyro tevai tai....ir tas pats kai nuvaziuojam praktiskai is manes ja paiima, atgaunu ja kai pamaitinti reikia ir kai nesugeba nuraminti verkencios, jie elgiasi kaip cia butu ju vaikas viska jie zino apie vaiku auginima (savo paskuti augino pries 25 metus, juk viskas pasikeite...)kai bando vyras ka jiem pasakyti kad kaip ja eikia laikyti ar nuraminti jie sako mes 3 vaikus uzauginome tai zinom kaip cia eikia ir pan.man taip pikta

ir as negaliu nieko pasakyti nenoriu pyktis, kaip man pikta kai anyta mano mazyle kieme nusiveza kur nors kur as nematau, as dar taip nepratus jos nematyti ar ja patiketi kitiems....na ir taip toliau kiekviea diena esu suirzusi nes aplinkiniai nervina.....
ir pikta ant saves kad taip jauciuosi bet..sunku kitaip jaustis...