Kunigų celibatas

1,2 - sutinku, kad tevai ir zmona nera lygiai demesio reikalingi zmones, bet jie yra vienodai svarbus ir brangus meiles prasme. O jei zmona protinga, ji supras, kad kunigo darbas specifinis (kaip kariskio, chirurgo, menininko, etc.) ir kad tas zmogus niekada nepriklausys tik jai, kad jo darbas nebus "nuo 8 ryto iki 17 vakaro".

3 - moteris, tekedama uz dvasininko, turetu suprasti jo darbo esme. Karininkai, saugumieciai, netgi menininkai irgi vyksta i misijas ir, tam tikra prasme, gyvena dviguba gyvenima. Beto, juk ir kunigu, kurie kunigyste supranta kaip darba, o yra kunigu, kurie tai laiko pasaukimu. Todel, matyt, reikalinga distinkcija kazkuriame lygmenyje, nes pasauktuju nera tiek daug, kiek baznyciai noretusi.

4 - didingas tikslas nekeicia zmogaus savaime - zmogus keiciasi pats, kryptingai judedamas tikslo link. Taciau vienas dalykas yra kai tu sprendima priimi savanoriskai, niekieno neverciamas, o kitas - kuomet tau sprendima padiktuoja nusistovejusios taisykles ir tu ji priimi kaip issuki, kuri reikia nugaleti judant tikslo link.

Bendraja prasme as esu uz celibata kaip priemone, kuri leidzia zmogui paaukoti save kilnesniam tikslui - dieviskajai tarnystei. Taciau tai turetu buti savanoriskas ir samoningas zmogaus isipareigojimas sau, o ne baznyciai.
Baznycia jokiu budu negali kistis i zmogaus apsisprendima. Ir kai kazkas bando sakyti, kad kunigai patys renkasi, tai tera tik iliuzija. Jie nesirenka; jie privalo rinktis.

Protestantų kunigai gali tuoktis ir kažkaip išsprendžia šeimos ir tarnystės suderinimo problemas. Nemanau, kad jų tikėjimas yra kažkuo blogesnis už katalikų. Jei būtume gimę protestantų šeimoje, galvotume, kad tai tikrasis kelias. Esam katalikai, todėl turim laikytis kitų taisyklių. Tačiau natūralu, kad dažnai apsvarstom egzistencines problemas, savo santykius su Dievu ir Bažnyčia bei dažnai keliam klausimus kodėl kodėl kodėl...

Religijų yra daug, tik Dievas vienas. O kaip jūs manote? Ar yra tik viena teisinga katalikų religija, kitos klysta?

Aš nemanau, kad šeima kliudytų kunigui atlikti parapijos labui darbus. Protestantų kunigai kažkaip susitvarko su pareigomis. Bet neįsitikinusi ir tuo, kad turint šeimą jiems būtų lengviau atlikti savo kaip kunigo pareigas. O dažnai manau turėtų ir didesnių sunkumų.
Aš manau, kad Katalikų Bažnyčios reikalavimas kunigams vardan Dievo, vardan tarnystės žmonėms atsisakyti viso savęs, pasišvęsi yra raginimas sau kelti didesnius reikalavimus nei tiems, kuriems tarnauji, pačiam sekti Jėzų daugiariopai uoliau, sau kartelę iškelti taip aukštai, kaip kėlė savo mokiniams Jėzus. Tam kad ko nors galėtum mokyti, turi stengtis sugebėti, galėti keliskart daugiau. Manau, kad Katalikų Bažnyčia kunigo asmenyje siekia turėti pirmiausia uolų Jėzaus sekėją, kuris palieka mirusiems laidoti savo mirusius, atsisako visko ką turėjo, praranda gyvybę, kad laimėtų gyvenimą ir seka tik Jį. Kaip mokiniai skubantys prie Prisikėlusiojo kapo angos, vienas aplenkė kitą, visą kelią bėgo. Atėjo juk ir antrasis, bet manau reikia norėti būti tuo, viską palikusiu ir bėgančiu priekyje, nes labai rūpi Tas, kuris prisikėlė Kiek kuriam kunigui pavyksta įgyventinti šį siekį yra kitas klausimas. Nuo to , kad kažkam nesiseka pats siekis manau nesumenkėja.
Šeimos žmogus negali pasakyti, kad viską palikau ir seku tik Jį. Jau greičiau, kad pasiėmiau savo kryžių ir seku Jį. Abu sekimai pagirtini, bet norint patraukti sekti ir kitus reikia turėti laisvas rankas, ko, jei neši savo kryžių, neturi.


Taip Dievas vienas. Ir aš manau, kad turbūt kiekvien religija yra tam tikras tobulumų ir netobulumų lydinys. Mums sunku suvokti, kurie elementai yra tikrieji tobulumai, o kurie netobulumai. Juk kaip Biblijoje sakoma tas akmuo, kurį statytojai atmetė, pačiu kertiniu pasidarė. Jei mes išsirinksme, kas mūsų akiai gerai ir atmesime, kas atrodo neprotinga, gali būti, kad atmesime būtent tą kertinį akmenį. Galvoju, kad religija - vientisas lydinys, gražiai ugdo žmogų ir veda į tą patį tikslą per tobulumus ir netobulumus. Kiekviena kiek kitaip, bet turbūt ten pat. Praeis laikas, netobulumai, kaip rūdys nutrupės, Šv. Dvasia veikia ir padeda mums tobulėti, tik nereikia pulti ir karštakošiškai atrinkinėti.
Jei aš gimiau katalikų šeimoje, Dievo malone nuolat esu stiprinama tikėjime, turiu jame ir gyventi. Tobulėti ir išpildyti ką geriausio mano religijos "lydinys" manyje gali išugdyti. O darbo su savimi turiu dar daug, duok Dieve per amželį spėti.
Manau broliai ir seserys protestantai irgi rūpinasi tuo, kad savo religijos (čia turbūt reiktų kaip kitaip išsireikšti, tik nesugalvojau kaip) padedami tobulėtų ir artėtų prie Dievo, gal kitais būdais, bet ten pat.
Kaip daugiausia įmetė ta našlė, kuri paaukojo mažiausią pinigėlį, bet iš neturto atidavė viską ką turėjo, taip ir mūsų gyvenimas bus pasvertas mūsų meile, įvertintos pastangos ir nuoširdumas, o ne liturginės ar dar kokios smulkmenos. Kaip našlės skatikas turi didesnę vertę už turtuolių šimtus, taip ir žmogaus Dievo meilė bus vertesnė už apeigas. Tačiau kaip turtuoliui lengviau įmesti šimtus, nei našlei skatiką, taip ir mums užsiauginti tikrąją meilę sunkiau, nei išmokti giedoti ar maldas kalbėti. Stengsiuosi, kad forma mane nuolat vestų į esmę.

O ar baznycia gali reikalauti? Ta prasme, ar ji gali nubrezti zmogui jo tobulejimo kelia? Gal greiciau turetu nurodyti krypti? Nes, tarkim, vienam kunigui seima galetu buti stiprybe einant savojo tikslo link, o kitam - kliuvinys, trukdantis visapusiskai pasisvesti dieviskajai tarnystei.

Baznycia, keldama kunigui reikalavimus uoliai sekti Jezaus pavyzdziu, ji tarsi pakyleja auksciau zmogiskosios buties, nes kunigas, atsisakydamas zemiskojo gyvenimo pagundu, tampa tarpininku tarp dievo ir zmogaus.

Is to galima daryti isvada, kad kunigas, turedamas zmona ir vaikus, turetu gebeti traktuoti savaja seima lygiavertiskai kitoms zmonoms ir vaikams. Jo seima negaletu jam buti pirma eileje, nes jis yra pirmiausia kunigas, o tik po to zmogus. Bet jeigu kazkas teigtu, jog tai yra neimanoma, nes priestarauja zmogiskajai prigimciai, tai kalbant apie celibata, reiketu taikyti ta pati parametra.

Dabar gi kataliku kunigai yra tam tikra prasme baudziami, primetant jiems vieninteli teisinga tobulejimo kelia kaip kelia, kuriuo privalu eiti, nes noredamas tarnauti dievui kunigas privalo buti daugiau nei zmogus.

Papildyta:

Alach akbar

1 As manau kad JOKIA baznycia neturi teises is zmogaus reikalauti nieko, nes juk Dievas zmogui dave laisva valia pasirinkti o KB celibato reikalavimas "vardan Dievo" zvelgiant is siandienos istorines perspektyvos i IX amziu, atrodo jau nebejuokingai, o tiesiog apgavikiskai kiauliskai, tas pats kaip siandien zvelgiant i socializma "vardan darbo zmoniu" ar i musu valdzios vyrus dirbancius "vardant valstybes ir pilieciu geroves"
2 Matyt kiekvienas sioje zemeje nesam didesni ar mazesni kryzeli ir celibatinis kunigo gyvenimas, tai tikrai nera gyvenimas be kryziaus protestantu kunigai taip pat nesa kryziu ir ne tik seimynini, musulmonu mulos ir induistu sventikai, ir budistai ir ... visi matyt ant savo peciu nesam, kiti velkam, treti skrendam, ketvirti ... gyvenimo sioje zemeje nasta, kryziu, karma ar kaip bepavadinsi
3 Tai kodel kitas gimes judeju ar mususlmonu seimoje, anot kataliku butinai turi atrasti "tikraji ir vieninteli" tikejima, gal ir tau Dievo duotas laisvas pasirinkimas ir atradimo dziaugsmas buti laisvai savo protu ir sirdimi einant link Dievo, o ne i baznycia
4 Siame pasaulyje, kol nera turinio, negali buti ir formos, o kai forma sukuriama be turinio, tada tai ir lieka deja tik tuscias indas
Papildyta:

1 Matyt jokiame krikscioniskame (ne katalikiskame) mokyme nerasi tokio griezto tvirtinimo, kad kunigas yra tarpininkas tarp Dievo ir zmogaus, net Kristus visur akcentuoja tisiogini zmogaus rysi su Dievu, o ne per formas ar ritualus
KB kunigu tampama ne per atsisakyma nuo gyvenimo pagundu, o per kunigo sventinimus, po kuriu net ir pasidaves tom pagundom, jis vis tiek islieka "teisiuoju ir vieninteliu tarpininku"
2 Apribojimas ar atsisakymas kazkuriu fiziologiniu zmogiskojo gyvenimo funkciju - jokiu budu nepadaro zmogaus daugiau negu zmogumi juk kazkas kas valo dantis penkis kart per diena ar matinasi tik karta per savaite ar nesimyli metu metus, ar .... juk netampa antzmogiu ar kataliku kunigu automatiskai

Salam aleikum

Ar Bažnyčia gali reikalauti? Pavadink kitaip. Bažnyčia pripažįsta tinkamu būti jos kunigu tik žmogų apsisprendusį pasirinkti celibatą. Pasirinkti celibatą bažnyčia neverčia nei vieno vyro, nes neverčia būti kunigais. Juk niekas neina per namus ir negaudo vyrų, kad iš jų pareiklautų skaistumo ir būti kunigais... Jei nenori rintis celibato nesirenki. Susirandi žmoną ir tarnauji Dievui kaip šeimos žmogus. Bažnyčia vertina ir laiko labai geru šeimyninį gyvenimą. Tik tokių vyrų nešventina kunigais. Tačiau ko vyras nustoja? Jis gali skelbti Dievo žodį, gali darbuotis bendruomenės labui įsijungdamas į visokias grupes veikiančias prie bažnyčių. Ko gi jis negali jei nėra įšventintas kunigu? Aukoti mišių. Ką dėl to praranda? Aš dar nežinau, bet tie kurie piktinasi tokia bloga tvarka turbūt man atsakys.

Keistas pasakymas, kad kunigas galėtų į savo žmoną žiūrėti kaip į visas kitas žmonas Kaip tą suprasti? Kaip jūs suprastumėte, jei jūsų vyras į jus žiūrėtų lygiai taip pat, kaip į kaimyno žmoną, į savo vaikus, kip į bet kuriuos kitus sutiktus gatvėje? Aš matyt kažko nesupratau šiame jūsų pasakyme.

"Kunigai baudžiami primetant vieną tobulėjimo kelią..." Tai kad kelią primetė Jėzus, jis aiškiai pasakė, kad nėra kito kelio tik per Jį.

[quote=Luknė,2009 04 22, 16:42]
Ar Bažnyčia gali reikalauti? Pavadink kitaip. Bažnyčia pripažįsta tinkamu būti jos kunigu tik žmogų apsisprendusį pasirinkti celibatą. [color=red]Pasirinkti celibatą bažnyčia neverčia nei vieno vyro, nes neverčia būti kunigais. [/quote]

Pasakysiu kitaip. Baznycia nevercia buti kunigu, bet pasirinkus kunigystes kelia, vercia laikytis celibato. Zmones, darydami sprendimus, tarkim, del profesijos dazniausiai buna jauno amziaus, pilni idealizmo ir panasiai. Taciau profesija galima keisti be skaudesniu paskemiu. Tuo tarpu kunigyste yra daugiau nei profesija, tai - gyvenimo budas. Ji kardinaliai pakeisti = kardinaliai pakeisti save, poziuri, mastysena, etc. Kitas dalykas - mano nuomone, celibatas yra tik priemone i nusvitima, o ne tikslas savaime, todel, manyciau, KB galetu apsiriboti rekomendacijomis del celibato, arba uzdeti amziaus cenza. Pvz., jei iki 30 metu nesukurei seimos, vadinasi, tokio poreikio nebuvo ir tu eini savo pasirinktu keliu.

[/quote] Keistas pasakymas, kad kunigas galėtų į savo žmoną žiūrėti kaip į visas kitas žmonas Kaip tą suprasti? Kaip jūs suprastumėte, jei jūsų vyras į jus žiūrėtų lygiai taip pat, kaip į kaimyno žmoną, į savo vaikus, kip į bet kuriuos kitus sutiktus gatvėje? Aš matyt kažko nesupratau šiame jūsų pasakyme [/quote]

Pabandysiu paaiskinti. Eilinis zmogus lyg ir turi privilegija tureti draugu ir nedraugu, kazka myleti labiau, o kazka maziau. Anot baznycios mokymu, kunigui visi parapijieciai turetu buti lygus: geri ir blogi, sventuoliai ir nusidejeliai, etc. Reiskia, kunigas lyg ir atsiriboja nuo zmogiskojo "myliu-nemyliu" ir kiekviena zmogu laiko dievo dovana. Argi tai nereiskia, kad zmona, budama dievo kuriniu yra lygi kitai parapijietei, kuri lygiai toks pats zmogus jam kaip kunigui? Ne vyrui ar tevui, o kunigui?

[quote=timbuktu,2009 04 22, 20:33]
1. Pasakysiu kitaip. Baznycia nevercia buti kunigu, bet pasirinkus kunigystes kelia, vercia laikytis celibato. Zmones, darydami sprendimus, tarkim, del profesijos dazniausiai buna jauno amziaus, pilni idealizmo ir panasiai. Taciau profesija galima keisti be skaudesniu paskemiu. Tuo tarpu kunigyste yra daugiau nei profesija, tai - gyvenimo budas. Ji kardinaliai pakeisti = kardinaliai pakeisti save, poziuri, mastysena, etc. Kitas dalykas - mano nuomone, celibatas yra tik priemone i nusvitima, o ne tikslas savaime, todel, manyciau, KB galetu apsiriboti rekomendacijomis del celibato, arba uzdeti amziaus cenza. Pvz., jei iki 30 metu nesukurei seimos, vadinasi, tokio poreikio nebuvo ir tu eini savo pasirinktu keliu.

[/quote] Keistas pasakymas, kad kunigas galėtų į savo žmoną žiūrėti kaip į visas kitas žmonas Kaip tą suprasti? Kaip jūs suprastumėte, jei jūsų vyras į jus žiūrėtų lygiai taip pat, kaip į kaimyno žmoną, į savo vaikus, kip į bet kuriuos kitus sutiktus gatvėje? Aš matyt kažko nesupratau šiame jūsų pasakyme [/quote]

2. Pabandysiu paaiskinti. Eilinis zmogus lyg ir turi privilegija tureti draugu ir nedraugu, kazka myleti labiau, o kazka maziau. Anot baznycios mokymu, kunigui visi parapijieciai turetu buti lygus: geri ir blogi, sventuoliai ir nusidejeliai, etc. Reiskia, kunigas lyg ir atsiriboja nuo zmogiskojo "myliu-nemyliu" ir kiekviena zmogu laiko dievo dovana. Argi tai nereiskia, kad zmona, budama dievo kuriniu yra lygi kitai parapijietei, kuri lygiai toks pats zmogus jam kaip kunigui? Ne vyrui ar tevui, o kunigui?
[/quote]
1. Manau kunigais turi tapti tie kam kardinaliai atsisukti į Jėzų yra vidinė būtinybė. Visi kiti Dievui ir žmonėms gali tarnauti kitais būdais, nebūdami kunigais. O sykį padarius sprendimą, davus žodį reikia jo laikytis. Kaip susituokiame jauni ir sutuoktinių nemainome praėjus idealizmo amžiui, taip ir kunigystę pasirinkę yra tarsi susituokę su Dievu ir Bažnyčia ir to savo sprendimo nemaino. Kam gi siūlai įvesti amžiaus cenzą ir taip riboti žmogaus laisves, jei žmogus ir taip laisvas iki 30 netapti kunigu ir tikrintis ar gali gyventi be santuokos, ar kunigystė jo tikrasis pašaukimas. žinoma, kad celibatas ir dabar nėra kunigystės tikslas, o tik priemonė. Vyrai norintys būti vertais Jėzaus mokiniais , tikrais Jo kunigais atsisako savęs visiškai ir atiduoda save į Dievo rankas, kad Jis galėtų su jais, kaip su savo įrankiais daryti žemėje savo darbus, teikti per juos savo malonę ir gailestingumą. Kunigas turi galėti ištarti tai ką apaštalas Paulius sakė "Gal 2, 20: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus."
Tu gerai pastebėjai kunigystė tai ne profesija, nes profesijas mes laisvai keičiam. Tai labiau santuoka. Ji galioja kol mirtis mus išskirs. Nors kunigystės atveju mirtis tik dar artimiau sujungia.

2. Kas gi laisvi turėti mylimus ir nemylimus? Pasaulėčiai laisvi ko nors nemylėti? Kristus liepia mylėti visus, net ir priešus. Taigi ir pasauliečiai neturi privilegijos ko nors nemylėti. Aišku meilė sutuoktiniui skiriasi nuo broliškos meilės. Meilė sutuoktiniui tai noras su juo vienu būti, apie jį svajoti, kartu kurti, jam save padovanoti. Kunigu gi turėtų būti tas kurio meilė yra Dievas. Kuris tik Jam nori tarnauti, tik apie jį galvoti, svajoti ir save dovanoti. Jei tokio noro nėra - manau verčiau kunigu nebūti.

Čia tik mano nuomonė , neprikiškite man kad kitų konfesijų šventikai tuokiasi. Aš suvokiu kodėl verta nesituokti ir kodėl Bažnyčia nori turėti tokius kunigus apie kokius rašiau. Kodėl kitų konfesijų dvasininkams kitokios taisyklės, mažesni reikalavimai aiškiau paaiškintų tų konfesijų tikintieji.
Katalikų bažnyčia remiasi Šv. Pauliumi ""kas veda - gerai daro, o kas neveda - geriau daro" (1 Kor. 7, 38). " Nori, kad būtų geriau.

Sutinku simtu procentu. Butent begalinis zmogaus noras ir atsidavimas dievui turetu buti motyvacija laikytis celibato. Jokiu budu ne baznycios nurodymai. O kaip jau minejau savo pirmame poste, man keisciausia buvo tai, kad kalbant su kunigu, jis nurode ne savo asmenini apsisprendima laikytis skaistybes izadu, o baznytinius kanonus, kuriu, pasak jo, pasaulieciai nesupranta arba interpretuoja savaip.

Lukne, panasu, kad is daugiasalio forumo si temute virsta musu tarpusavio dialogu
Smagu, kad dalijates savo pamastymais.

Gal jis tiesiog neturi dovanos aiškiai reikšti savo mintis ir nesugebėjo atrinkti ir giliau paaiškinti savo motyvų...

Man irgi malonu pabendrauti
Lauksime kitų dalyvių pasisakymų