Tuoktis verta, jei esi tikra, kad su tuo zmogum nori praleisti visa gyvenima. Tada is karto pagalvoji, kad tai ir taip aisku. Bet galima pagalvoti ir kitaip: o kodel neverta tuoktis, jei esi tikras, kad tai tas vienintelis??????
Bet galima pagalvoti ir kitaip: o kodel neverta tuoktis, jei esi tikras, kad tai tas vienintelis??????
Keista kažkokia tema....aš tai galvoju taip - savo apsisprendimu tekėti (ar vesti), tu savo žmogų ir padarai tuo vieninteliu. Iki tol tų "vienintelių" bent jau teoriškai gali būti ir daugiau. "Vienintelis" savaime nenukrenta iš dangaus. "Vieninteliu" jis tampa, kai tai nusprendžiame mes patys - vieni gal labiau širdimi ir labai impulsyviai, kiti jos tuksenimus paderina su proto balsu ar kažkaip panašiai.
O ar verta? Ogi reikia pagalvot, ko tikiesi iš santuokos, ko tikisi antra pusė ir ar yra tikimybė, kad bent dalį to ko tikies gausi gyvendama su vienu ar kitu žmogum. Vat
Nors antra vertus, juk visos nuotakos artėjant santuokai dažniausiai tampa kur kas jautresnės nei paprastai (vienos daugiau, kitos, žinoma mažiau), taigi kartais kyla ir pačių neįtikinamiausių dvejonių, kurios po kurio laiko ir pačioms kelia juoką
Ko gero vertinant situaciją vertėtų įtraukti ir šitą "sujautrėjimo" faktorių.
Galiu pasakyti kodėl tekėjau pati - ogi norėjau šeimos ir šeimyninio gyvenimo , o šeima mūsų visuomenėje turi apibrėžtą formą, kuri man ir pačiai yra artima. Vat ir tekėjau vadovaudomasi logika "nori šeimyninio gyvenimo, kurk šeimą". Jausmai žinoma taip pat, bet jų logiškai nelabai eina paaiškinti
P.S. o parašiau čia ne bandydama atstovauti kurią nors "už oficialią" ar "prieš oficialią šeimą" stovyklos pusę, o tiesiog pasipasakodama apie savo smegenų vingius šiuo klausimu.
Juk ir tarp kitaip mąstančių žmonių, pasitaiko nemažai dūšiai artimų žmonių, kurie savo požiūriu (tegu ir kitu klausimu) ar kažkokia patirtimi praturtina 
Keista kažkokia tema....aš tai galvoju taip - savo apsisprendimu tekėti (ar vesti), tu savo žmogų ir padarai tuo vieninteliu. Iki tol tų "vienintelių" bent jau teoriškai gali būti ir daugiau. "Vienintelis" savaime nenukrenta iš dangaus. "Vieninteliu" jis tampa, kai tai nusprendžiame mes patys - vieni gal labiau širdimi ir labai impulsyviai, kiti jos tuksenimus paderina su proto balsu ar kažkaip panašiai.
O ar verta? Ogi reikia pagalvot, ko tikiesi iš santuokos, ko tikisi antra pusė ir ar yra tikimybė, kad bent dalį to ko tikies gausi gyvendama su vienu ar kitu žmogum. Vat
Nors antra vertus, juk visos nuotakos artėjant santuokai dažniausiai tampa kur kas jautresnės nei paprastai (vienos daugiau, kitos, žinoma mažiau), taigi kartais kyla ir pačių neįtikinamiausių dvejonių, kurios po kurio laiko ir pačioms kelia juoką
Ko gero vertinant situaciją vertėtų įtraukti ir šitą "sujautrėjimo" faktorių.Galiu pasakyti kodėl tekėjau pati - ogi norėjau šeimos ir šeimyninio gyvenimo , o šeima mūsų visuomenėje turi apibrėžtą formą, kuri man ir pačiai yra artima. Vat ir tekėjau vadovaudomasi logika "nori šeimyninio gyvenimo, kurk šeimą". Jausmai žinoma taip pat, bet jų logiškai nelabai eina paaiškinti
P.S. o parašiau čia ne bandydama atstovauti kurią nors "už oficialią" ar "prieš oficialią šeimą" stovyklos pusę, o tiesiog pasipasakodama apie savo smegenų vingius šiuo klausimu.
Juk ir tarp kitaip mąstančių žmonių, pasitaiko nemažai dūšiai artimų žmonių, kurie savo požiūriu (tegu ir kitu klausimu) ar kažkokia patirtimi praturtina
QUOTE(Karbynė @ 2005 08 21, 22:15)
Bet galima pagalvoti ir kitaip: o kodel neverta tuoktis, jei esi tikras, kad tai tas vienintelis??????
"Vienintelis" savaime nenukrenta iš dangaus. "Vieninteliu" jis tampa, kai tai nusprendžiame mes patys - vieni gal labiau širdimi ir labai impulsyviai, kiti jos tuksenimus paderina su proto balsu ar kažkaip panašiai.
"Vienintelis" savaime nenukrenta iš dangaus. "Vieninteliu" jis tampa, kai tai nusprendžiame mes patys - vieni gal labiau širdimi ir labai impulsyviai, kiti jos tuksenimus paderina su proto balsu ar kažkaip panašiai.
As butent taip ir galvojau apie "vieninteli" sakydama: jei esi tikras, kad tai tas vienintelis. Tai yra tik tas, kuri PATS nusprendi padaryti "vieninteliu".
QUOTE
Keista kažkokia tema....aš tai galvoju taip - savo apsisprendimu tekėti (ar vesti), tu savo žmogų ir padarai tuo vieninteliu. Iki tol tų "vienintelių" bent jau teoriškai gali būti ir daugiau.
Galiu pasakyti kodėl tekėjau pati - ogi norėjau šeimos ir šeimyninio gyvenimo , o šeima mūsų visuomenėje turi apibrėžtą formą, kuri man ir pačiai yra artima. Vat ir tekėjau vadovaudomasi logika "nori šeimyninio gyvenimo, kurk šeimą". Jausmai žinoma taip pat, bet jų logiškai nelabai eina paaiškinti
Galiu pasakyti kodėl tekėjau pati - ogi norėjau šeimos ir šeimyninio gyvenimo , o šeima mūsų visuomenėje turi apibrėžtą formą, kuri man ir pačiai yra artima. Vat ir tekėjau vadovaudomasi logika "nori šeimyninio gyvenimo, kurk šeimą". Jausmai žinoma taip pat, bet jų logiškai nelabai eina paaiškinti
Būtent
Aš irgi tekėjau norėdama šeimos ir šeimyninio gyvenimo+jausmai+pastovumo ir santykių apibrėžtumo noras.Čia būtų galima nebent diskutuot ar pirmą atsiranda "vienintelis" o tada noras tuoktis, ar išpradžiu tas noras ir tada pradėdi "vienintelio" paieškas. Asmeniškai man pirma noras tuoktis kilo, turėjau nuomonę koks tas vienintelis turi būt ir ieškojau.
QUOTE(mirėja @ 2005 08 22, 08:39)
Asmeniškai man pirma noras tuoktis kilo, turėjau nuomonę koks tas vienintelis turi būt ir ieškojau.
Ot racionalumas
Del -ienes. Is tikro diskutuoti neverta. Kiekvienam savo. As -ienes neimsiu pavardes. Man tai kvepia baudziava... zmonas rinkdavo tevai, deredavosi kraiti, buvusi vienos seimos nuosavybe ji pereidavo nuosavyben kitos... Geriau demonstruoti tikraja kilme, nei menama priklausomybe (kaip pasake klasiko zmona).
Teku, nes vyras pasiule savo ranka ir sirdi, o kadangi ir taip 12 metu gyvenam, turim 6 metu sunu ir manau, dar gyvensim... ir turesim dar bent viena vaika tikrai... Nera net kaip atsisakyti . Tada deklaruociau, kad nenoriu buti su juo.
Bet nesu tvirta savo apsisprendime. Sakyciau, netgi bijau. O jeigu kazkas pasikeis ir i bloga puse?
O issibegioti, kai nesusituokus, ne taip jau ir lengva... po desimties metu bendro gyvenimo buvom patyre krize, iskilo klausimas ar toliau gyventi kartu. Netgi i psichologe kreipiausi, nes pati nebesusitvarkiau. Va tada ir pajauciau, kad yra stipresniu, psichologiniu priezasciu, del ko gal but tai vis del to reiketu padaryti. Ir tai tikrai ne juridiniai formalumai.. gal verta viena karta pasakyti "taip" o ne kiekviena diena irodineti...
Beje dar vienas niuansas... mano tevai niekada nebuvo susituoke... pragyveno gal 23 metus, tiksliai net nezinau... zinau tik kad man buvo 22 metai kai jie issiskyre (ne be mano pagalbos). Gyveno, mano akimis ziurint, labai blogai, vienas kita kankindami, ir vis tiek neissivaiksciodami i skirtingas puses... taigi zinau, kad nebutina susituokti, kad gyventi blogai kartu. Beje jie iki siol susitinka, vienas kitam padeda ir kankina vienas kita
Teku, nes vyras pasiule savo ranka ir sirdi
, o kadangi ir taip 12 metu gyvenam, turim 6 metu sunu ir manau, dar gyvensim... ir turesim dar bent viena vaika tikrai... Nera net kaip atsisakyti . Tada deklaruociau, kad nenoriu buti su juo. Bet nesu tvirta savo apsisprendime. Sakyciau, netgi bijau. O jeigu kazkas pasikeis ir i bloga puse?
O issibegioti, kai nesusituokus, ne taip jau ir lengva... po desimties metu bendro gyvenimo buvom patyre krize, iskilo klausimas ar toliau gyventi kartu. Netgi i psichologe kreipiausi, nes pati nebesusitvarkiau. Va tada ir pajauciau, kad yra stipresniu, psichologiniu priezasciu, del ko gal but tai vis del to reiketu padaryti. Ir tai tikrai ne juridiniai formalumai.. gal verta viena karta pasakyti "taip" o ne kiekviena diena irodineti...
Beje dar vienas niuansas... mano tevai niekada nebuvo susituoke... pragyveno gal 23 metus, tiksliai net nezinau... zinau tik kad man buvo 22 metai kai jie issiskyre (ne be mano pagalbos). Gyveno, mano akimis ziurint, labai blogai, vienas kita kankindami, ir vis tiek neissivaiksciodami i skirtingas puses... taigi zinau, kad nebutina susituokti, kad gyventi blogai kartu
. Beje jie iki siol susitinka, vienas kitam padeda ir kankina vienas kita
QUOTE(Karbynė @ 2005 08 22, 08:42)
Čia nuo ilgalaikio bendravimo su Amerikečiais
Jie visai kitaip į santuoką žiūri, mažiau kompromisų ieško. Jų nuomone jei tu nori gyventi taip, o dėl santuokos atsiskysi savo norų, ta santuoka tvirta nebus, geriau iš pat pradžiu ieškot žmogus kurio mintys ir norai būtų panašus. O mes kartais per daug derinames ir kompromisuojam, o paskui skundžiames: "aš dėl jo tą ir aną paaukojau 
"
Mano supratimu, tuoktis verta, jeigu to norisi.
Man oficiali santuoka - paskelbimas/pripažinimas visuomenei, kad štai šie du žmonės yra įsipareigoję vienas kitam. Sutinku, kad antspaudas nieko nesulaikys, o ir siekio tokio gal nebūtų (sulaikyti), bet proceso (bendro subuvimo) metu, oficialus santuokos įteisinimas išsprendžia daug nereikalingų problemų, sutaupo nervų ir garantuoja šiokius tokius šarvus visuomenės spaudimui atremti.
Kokie bebūtume novatoriški, gyvename visuomenėje. Kai mudu su vyru "susirašėme" (nedrįsčiau to vadinti "tekėjimu", nes su liudininkais prie kažkokio staliuko popieriukus pasirašėme, į "svarbųjį tuoktuvių kambarį" net užėję nebuvome ) mano amžius jau buvo "senmerginis". Oficiali santuoka man padovanojo puikų dalyką - niekada daugiau nebuvo "pasmalsauta", "ar neištekėjau", "tai kaipgi tokios fainos manęs niekas neima". Pačiai dėl to galvos neskaudėjo, bet kiekvienos sutiktos kaimynės ar buvusios klasiokės mamytės noras išsiaiškinti "kaip reikalai" nešė stogą. Paradoksas, bet išeitį, kaip atsikratyti tokio spaudimo sugalvojau tada, kai jo nebeliko 
....
Man oficiali santuoka - paskelbimas/pripažinimas visuomenei, kad štai šie du žmonės yra įsipareigoję vienas kitam. Sutinku, kad antspaudas nieko nesulaikys, o ir siekio tokio gal nebūtų (sulaikyti), bet proceso (bendro subuvimo) metu, oficialus santuokos įteisinimas išsprendžia daug nereikalingų problemų, sutaupo nervų ir garantuoja šiokius tokius šarvus visuomenės spaudimui atremti.
Kokie bebūtume novatoriški, gyvename visuomenėje. Kai mudu su vyru "susirašėme" (nedrįsčiau to vadinti "tekėjimu", nes su liudininkais prie kažkokio staliuko popieriukus pasirašėme, į "svarbųjį tuoktuvių kambarį" net užėję nebuvome
) mano amžius jau buvo "senmerginis". Oficiali santuoka man padovanojo puikų dalyką - niekada daugiau nebuvo "pasmalsauta", "ar neištekėjau", "tai kaipgi tokios fainos manęs niekas neima". Pačiai dėl to galvos neskaudėjo, bet kiekvienos sutiktos kaimynės ar buvusios klasiokės mamytės noras išsiaiškinti "kaip reikalai" nešė stogą. Paradoksas, bet išeitį, kaip atsikratyti tokio spaudimo sugalvojau tada, kai jo nebeliko ....
Ir aš pritariu Karbynei " nori gyvent kartu augint vaikus , kurk šeimą" Galu gale šeimą ir įstatymai gina. O tai mada prasidėjo: kokie nors sunkumai ir kaip tarakonai į skirtingas puses. O su anspaudu ne taip lengva išsiskirti. Tie visi bylinejamaisi, popieriai, sutikimai žmones iš proto išvaro. Ir pavarge pradeda galvoti, kad kartu gyventi daug papraščiau. Tie sunkumai tik suartina. (Ką ir norėjau pasakyti apie anspaudą).O pasiimant vyro pavardę nematau jokios baudžiavos ar vergystės. Kaip bebūtų, Lietuvoje ištekėjusi moteris turi savo statusą. Niekas tavęs už nugaros ar senatvėje nukvakusia senmerge nevadins, juk nenešiosi užrašą , kad su vyru gyveni N metų. Tarp kitko žinau daug moterų, kurios tekėjo vien dėl pavardės(po to išsiskyrė), kad įgytų palankumą ir pasitikėjima tam tikrame visuomenės sluoksnyje
QUOTE(MARKIZĖ @ 2005 08 22, 20:30)
Niekas tavęs už nugaros ar senatvėje nukvakusia senmerge nevadins, juk nenešiosi užrašą , kad su vyru gyveni N metų.
O kokiu priemoniu imtis, kad "klimaksine beprote" nepavadintu senatveje?
QUOTE(MARKIZĖ @ 2005 08 22, 20:30)
Tarp kitko žinau daug moterų, kurios tekėjo vien dėl pavardės(po to išsiskyrė), kad įgytų palankumą ir pasitikėjima tam tikrame visuomenės sluoksnyje
Na kaip nors "uzsidirbsiu" as ta palankuma ir pasitikejima kitais budais. O nezsidirbsiu... na ka busiu nukvakusi senmerge
Beveik viską ką norėjau parašyti parašė Karbynė 
, aš jai labai pritariu.
Aš tik norėčiau pridurti, jeigu turi Savo Žmogų šalia, tekėti nebijosi, na gal kiek nedaug, sveikai pabijosi, paabejosi (beveik visoms mąstančioms nuotakoms taip būna prieš vestuves ).
Krizės aplanko visus ir susituokusius ir susimetusius. Per krizes mes tobulėjame, čia mano nuomonė. Juk prie nieko nesitaikant gyventi lengviausia, o gyvenant kartu reikia įdėti pastangų. Juk siekdami darbe ar gyvenime ko nors visur įdedame pastangas ir prisitaikome prie aplinkybių, prie žmonių.
Ir dar, mano vaikai labai mėgsta pasakojimus apie tai kaip jų teveliai draugavo, kaip tėvelis mamytės siekė, piršosi ir kokios gražios buvo vestuvės. Manau kai tėvai susituoke, vaikai šeimoje jaučiasi saugesni ir laimingesni. Su viena salyga kurti šeimą reikia su Savo Žmogumi, mylimu, mylinčiu.
, aš jai labai pritariu. Aš tik norėčiau pridurti, jeigu turi Savo Žmogų šalia, tekėti nebijosi, na gal kiek nedaug, sveikai pabijosi, paabejosi (beveik visoms mąstančioms nuotakoms taip būna prieš vestuves
).QUOTE
O issibegioti, kai nesusituokus, ne taip jau ir lengva... po desimties metu bendro gyvenimo buvom patyre krize, iskilo klausimas ar toliau gyventi kartu. Netgi i psichologe kreipiausi, nes pati nebesusitvarkiau. Va tada ir pajauciau, kad yra stipresniu, psichologiniu priezasciu, del ko gal but tai vis del to reiketu padaryti. Ir tai tikrai ne juridiniai formalumai.. gal verta viena karta pasakyti "taip" o ne kiekviena diena irodineti...
Krizės aplanko visus ir susituokusius ir susimetusius. Per krizes mes tobulėjame, čia mano nuomonė. Juk prie nieko nesitaikant gyventi lengviausia, o gyvenant kartu reikia įdėti pastangų. Juk siekdami darbe ar gyvenime ko nors visur įdedame pastangas ir prisitaikome prie aplinkybių, prie žmonių.
Ir dar, mano vaikai labai mėgsta pasakojimus apie tai kaip jų teveliai draugavo, kaip tėvelis mamytės siekė, piršosi ir kokios gražios buvo vestuvės. Manau kai tėvai susituoke, vaikai šeimoje jaučiasi saugesni ir laimingesni. Su viena salyga kurti šeimą reikia su Savo Žmogumi, mylimu, mylinčiu.
