motinos pienas ne sveikiausias maistas kudikiui

Lietaus_ alisa,patikėkite manimi, aš jus labai suprantu. Patigimdžiau vaikus su 13 metų skirtumu, su pirmuį į ligoninę gimdyti išvažiavau tik tada,kai jau sienom iš skausmo lipau. Aš paniškai bijau adatų, baisiausia, kad mano skausmo slenkstis labai žemas. Antro vaiko labai laukiau, labai norėjau. Tai išsvajotas, išmyluotas ir visaip kaip lauktas stebuklas. Bijojau visokių rizikų, ieškojau mirtingumo gimdymo metu statistikos (ko nebuvo su pirmu), prisigalvojau visokių galimų komplikacijų. Iki 36 savaitės vaikas gulėjo įsitrižai, gydytojai prognozavo 3% tikimybę, kad vaikis apsivers iki gimdymo (apie pirmą gimdymą galite paskaityti http://www.supermama...?...c=57782&hl= ). Žodžiu, gydytoja paskyrė CP dieną 38 sav. ir likimo ironija - man prasidėjo sąrėmiai, vaikis apsivertė. Užsiprašiau epidūrio (užteko pirmą kartą be nuskausminimo stenėjau) ir per 5 val. pagimdžiau. Mano baimės buvo visiškai nepagrįstos, nei aš plyšau, jokių gimdymo traumų, vaikas gimė su virkštele ant kaklo, bet deguonies bado nebuvo. Skausmas ... na tai nėra skausmas. Aš pavadiniau - stipriai užkietėję viduiariai ir niekaip nesigauna pasituštinti O po to TOKS PALENGVĖJIMAS...

Gyvenimė turėjau dvi sunkias avarijas (paskutinėje buvau kontūzyta), stomotologas su savo nuskausminamais - didžiausias priešas (aš alpinėju kėdėje kolsuleidžia vaistus). Turėjau du negimdinius ir tris abrazijas (nesivystantys, persileidimai), paksutiniais metais vis operuodavo ir operuodavo, vaistų į pilvą prisileidusi tiek, kiek gyvenime neteko, man mažai (~4 metų) valydavo ausisnuo sieros kamščių po spausimu, nes visi uždegimaituo pasibaigdavo. Nuo ligoninės ir nuo gydytojumane jau purto. Bet abu gimdžiau natūraliai ir tuom labai džiaugiuosi, nes atsigavau labai greitai. Palatoje gulėjau su moterimi kuri po CP niekaip negalėjopamaitinti vaiko (nesigamino priešpienis), aš tris naktis praleidau be miego, pirmą naktį nušliaužiau į naujagimių skyrių mišinuko (mane veda iš proto alkano vaiko klyksmas), antrą dieną aš beveik begiojau pasiramstydama sienomis ir prašiausi namo ir labai džiaugiausi, kad išstenėjau pati, nors komanda (chirurgai, anesteziologė,sesutės) jau stovėjo pasiruošę ir laukė kada išvež pjaustyti (anesteziologė sutiko leisti bandyti 6 stūmimus, pagimdžiau ant 4-to).

Tiesa, gimdžiau su įtvaru ant rankos, todėl labai padėjo vyras, aš net jo kvepavimus į ausį girdėjau

Dėl MP - kaunuosi iki paskutinio pieno lašo, naudoju visus ir močiučių, ir šiuolaikinius metodus. Pirmą mėnesį labai padėjo vyras: jis naktinimis keldavosi, keisdavo pampersus, pažadindavo maitinimui, atriaugindavo vaiką, darydavo valgyti, tvarkydavo namus, ruošė su vyresnėliu pamokas. Antrą mėnesį aš su vaiku jau išvažiavau iš namų. Netiesa, kad maitinanti motina sėdi namie: pamaitinu ir mašinoje, ir kavinėje, ir parduotuvėje, ir netgi teismo rūmuose. Taip pat sekantįmėnesį išskrendu į Vokietiją su vaiku (teismų maratonas), dalyvauju darbo susitikimuose (kai manęs paprašo dalyvauti). Ir tik į sporto salę važiuoju be vaiko,palieku nutrauktą MP tėtukui. Nesu motina - didvyrė, bet ir siaubo pasakaitėmis iš rūsio nelabai tikiu.

P.S. atsiprašau, kad tiek daug prirašiau, bet emocijos liejasi per kraštus. Gero vakaro visoms

Tos medžiagos padeda gerai pailsėt naktį, net kai keliskart pertraukiamas miegas.

Kad jauciates pavargusi, nieko nesinori - normalu, nei tai pradzia, nei pabaiga, o normali nestumo eiga, daznai taip buna tik iki nestumo vidurio, nors man - iki galo. Pagimdziau ir praejo. Dabar bunu pavargusi del kitu dalyku Kaip ir linksma, energinga ir t.t. Pasistenkit neigiamu aspektu taip nesureiksminti (tiek nestumo, tiek gimdymo ar kudikio prieziuros), juk yra kuo ir dziaugtis
Papildyta:


Aciu, buvo tikrai idomu skaityti. Sekmes jums ir jusu seimynai

nu, ir aš dar ne į temą tarstelsiu... vienai pžystamai darė CP... sąrėmių skausmai tie patys... pjūvį daro nediduką, tai kai vaikelį lupo, net pati nuo stalo kilnojos... visą sutinusį ir mėlyną mažiuką pamačius kone apsiverkė... po CP gulėt pooperacinėj ilgiau, vaiko nepalieka šalia, kai kuriose ligoninėse net MB negali šalia pasilikti... o kąjau kalbėt apie kateterio nepatogumus... Man iš trijų pirmą kart sunkiausia buvo- vis per nežinojimą - sutikau, kad nuskausmintų sąrėmių metu - prileido, nebesupratau, kada turiu stumt- gal dar kokių ten problemyčių buvo - jau nebepamenu - kirpo, siuvo... aišku - po to ilgai skaudėjo... bet čia tik Antakalny sako greiti kirpt... Antrą ir trečią - be jokių nuskausminamųjų - ... nesakau kad neskaudėjo... bet jau kitą dieną šokt galėjai eit... ir namo sugryžus jokių problemų - nei pjūvių skausmo, nei siūlių...

tai ar ne geriau, kaip kažkuri jau patarė - bandyt natūraliai... o gydytojai patys nuspręs, jei reiks, tai CP padarys ir neprąšant...

o jei į temą - vėl pasikartosiu - MP nepakeičiamas niekuo nei mamai, nei vaikui

Va va, as tai ir jauciau pirmus menesius, man tie prabudimai del maitinimo netrukde issimiegoti, kazkodel ryte atsikeldavau gana zvali

jaja

priklauso nuo organizmo, man po dienos buvo

nebėgo man joks pienas srovele žindant. tikrai ne visoms bėga. biški lašėdavo tik 1 mėn, paskui nei jokių įklotų net nereikėjo. bet anokia čia bėda jei ir bėgtų - nu tam yra pieno surinkėjai arba įklotai.
guzus labai paprasta likviduot - tereikia žindant prie tos vietos pridėti šiltą pūslę ir pasiguldyti vaiko smakriuką žindant guzo kryptimi. jei ir tai nepadeda, galima kai žinda dar švelniai tą vietą pamasažuot spenelio kryptimi. per dieną visiškai išsivaikšto toks guzelis, jei neapleidi ir iškart ėmiesi priemonių. jokių drastiškų masažų tikrai nereikia, nes jie dažniausiai tik pablogina padėtį ir gali sutraiškyt pieno latakėlius.
mp maitinant nereikia nieko virint, nieko ruošt, nieko šildyt, nieko bert. nereikia net keltis iš lovos.
ne visi turi tokius stebuklingus tėvelius, kurie po darbo dienos pavargę šokinėtų naktį prie kūdikio ir ryte nepamiegoję galėtų eit šeimai pinigų uždirbinėt. be to, jei jau vis tik pribrendo toks reikalas, gali iš vakaro nusitraukt ir palikt tam tėveliui mp.


o gal tai susiję su tuo, kad 1 vaiką gimdydama pati moteris būna jaunesnė, sveikesnė, dėl to ir vaikas tuos rezervus panaudoja. be to - vyresni vaikai dažniausiai atneša infekcijas iš kolektyvų.


o aš nelaksčiau nei po 1 nei po 2 cezario. kokį mėnesį iš vis tragiškai po cz jaučiausi.
Papildyta:

O dėl kažkuriame poste paminėto stipraus ar silpno motinystės instinkto... Galiu apie save papasakot. Neturiu echo nuotraukų, kaip kai kurios, neverkiau iš laimės matydama augantį vaikutį pilve (čia rankytės, čia kojytės ir pan.). Svarbiausia sužinot, kad viskas gerai, juolab, kai ginekologė moterų konsultacijoj kaskar gąsdino visom įmanomom bėdom, net siuntimą pas genetiką turėjau Prasidėjus sąrėmiam taip pat dar negalvojau, kad jau turėsiu vaikutį. Tik galvojau, ar ilgai mane čia laikys tikėdami, kad pati pagimdysiu Sąrėmiai buvo neskausmingi, nors pagal aparato parodymus gydytoja sakė, kad buvo stiprūs, bet kaip skaudėdavo, kai apžiūrinėdavo gimdos kaklelį Pooperacinėj palatoj gydytoja pasakė, koks uūgis, svoris, kad viskas gerai ir kad dabar miegočiau. Tą ir padariau. Atvežė ryte į palatą, pamačiau sūnelį ir dar ilgai žiūrėjau į jį gulėdama su pririštu palovėj šlapimo maišeliu. Ilgai pratinausi prie to, kad tai - mano vaikas Davė žindyt, spenelius skaudėjo nelabai, labiau pilvą, ypač verčiantis. Vėliau pradėjo skaudėt spenelius, buvo sunku įsikelt vaiką į lovą, apsiverst Sakiau slaugei, kad nemaitinsiu. O ji man sako: nemaitinsi, vaikas pripras valgyt iš buteliuko. Tada prisikaups pieno ir dar labiau skaudės. O vaikas bus atpratęs žįst. Ir norėdama negalėsiu įsiūlyt krūties. Ir maitinau, greit nustojo skaudėt. Vėliau ir pasikelt-apsiverst palengvėjo. Gal tas motinystės instinktas silpnesnis buvo dėl CP, nežinau. Savo vaiką ir motinystę pirmiausiai suvokiau protu, vėliau širdim.

Pagalvojau, kad ne mes savo vaikus auginam, o jie mus. Mes tik sukuriam sąlygas jiem augt ir tenkinam poreikius

Sveika
O del MP net svarstyt nereikia Pliusu zymiai daugiau, nei minusu vienareiksmiskai
Papildyta:


Visiska tiesa, kliuciu vaiko zindymui nera

Šiandien gimtadienyje susidūriau su vyro pamotės sese, kuri yra gydytoja Kažkaip ji manęs užklausė, kaip sekasi maitinti, o kai aš atsakiau, kad maitinu, maitinant kartais paskauda, bet man jau žymiai geriau, tik kad noras maitinti mažėja, už paskutinę frazę gavau tokių velnių, kad net nerašysiu ką ji man sakė. Iš pradžių truputį įsižeidžiau, bet dabar gerai viską apgalvojau ir... manau, kad aš dar ilgai maitinsiu
Nes tikrai mamos pienas pats geriausias maistas, kurio niekuo visiškai nepakeisi. Ir pasirodo tie tyrimai apie MP naudą tikrai ne iš piršto laužti O MP kartais būna, net tik maistas, bet ir patys geriausi vaistai.
Mano mažis gimė 01.22, o antrą vasario savaitę mane pakirto gripas Siaubingai pergyvenau dėl vaikų, nes mano tėčiui tas pats gripas galima sakyti iškarto komplikavosi į plaučių uždegimą. MB iš kart ir skambino savo pamotės sesei. Ji patarė kuo dažniau žindyti mažiuką, nes taip jis gaus antikūnių kovojančių su gripo virusu, kuriuo aš sergu. Pati dar vis nutraukdavau pieno vyresnėliui, kuris dar irgi visai žirnis, ir jis jį išgerdavo iš puoduko. Ir mano mažučiai atsilaikė nė vienas nesusirgo, tik vyras truputį gripavo, matyt reikėjo ir jam pieno nutraukti Net baisu pagalvoti, kas būtų buvę, jei nebūčiau žindžiusi Na, bet svarbu, kad viskas gerai

Niekur nebuvau itin kategoriška. Žodžio "piktžiugiškas" reikšmę žinau, būtent taip ir skambėjo Jūsų postai. Kai kurios pasisakė normaliai, kultūringai, kai kurios ne. Rašau tai ką galvoju. Tik apgalvoju kokia forma išdėstau mintis, kokios jos bebūtų. Taip kaip jūs išsireiškiate, aš neisšireikščiau, nes man tai atrodo nekultūringa ir rodo nesugebėjimą racionaliai diskutuoti. Bet tai tėra mano nuomonė.
Jei Rugutės forumą bei puslapį siūlėte skaityti, kad neva suvokčiau, jog kitiem blogiau būna, jog mano egoistiškos mintys palyginti su tuo, ką reikia iškęsti kitiems yra niekinės ir nesvarbios - taip, lyginant vėžiu sergančių vaikų tėvų aukojimąsi ir mano nenorą aukotis - manasis yra niekinis. Bet realiai man tai didelės reikšmės neturi - kelia gailestį, kelia niūrias mintis, nuvarvinu ašarą, tikiuosi, kad man taip neatsitiks ir linkiu, kad niekam to nenutiktų. Bet tai ir viskas. Daugiau mano minčių, mano gyvenimo ir apsisprendimo tai neįtakoja niekaip. Sakiau - nesu geras žmogus, kaip tik priešingai. Gyvenu savo gyvenimą ir man jo smulkmenos yra svarbios, kad ir kokios niekinės jos atrodytų palyginus su kitų žmonių gyvenimais.

O dėl Jūsų argumentų - tik kaip pvz. paėmiau - neturėjau omeny nieko konkretaus. Pats sakinys yra kaip pvz