QUOTE(Simulcika @ 2009 04 08, 19:17)
Žindyti ne baimė, o tiesiog nenoriu. Nugraužti speneliai, guzai krūtyse, skausmai ir mastitai - visai nevilioja. Suprantu, kad ne visoms taip būna, bet daugeliui tai tikrai Nesu tokia pasiaukojanti, kad kęsčiau ilgalaikius nepatogumus. Gimdyti - na, visiškai nenoriu pajausti kas yra tie sąrėmiai. Per mėnesines ir taip prisikankinu ir be nuskausminamųjų neapsieinu. Kitas dalykas - plyšimai, kirpimai - čia jau man tikrai baisu - nu vis tik, nei pasėdėsi normaliai, nei ką. Po cezario gal kokia savaitė bus sunki, bet ne dvi, ne trys - kaip po plyšimų ar kirpimų būna. Be to ir dėl vaiko būtų baisu natūraliai gimdyti - o jei kokia virkštelė apsisuks, jei pridus ar ką ar galų gale užstrigs ir reiks su replėm traukti - man cezaris atrodo saugesnė alternatyva vaiko atžvilgiu. Jei kas garantuotų, kad natūraliai gimdant vaikui nebus jokių blogybių, neplyšiu ir nekirps - tada gal ir ryžčiausi.
O kas dėl randų - dalis gauti po narkoze, kraujo perpylimus, dalis taip susižeidus. Todėl dėl rando ir nepergyvenu - jei labai jau maišys randas ant pilvo - toj vietoj tatuiruotę pasidarysiu ir nesimatys.
O kas dėl randų - dalis gauti po narkoze, kraujo perpylimus, dalis taip susižeidus. Todėl dėl rando ir nepergyvenu - jei labai jau maišys randas ant pilvo - toj vietoj tatuiruotę pasidarysiu ir nesimatys.

Nepavydziu jusu vaikui. pradzioj nenorit aukotis zindydama, o paskui istikus nelaimai irgi nesiaukosit. o ka darysit, jei, neduok Dieve vaikas nesveikas gims? paliksit ji, kad neaukot savo "laisvo gyvenimo". fui