Reišia vaikas tikrai neturi uždaros erdvės baimės (kas jau būtų sutrikimas), o, kaip Jūs rašote, bijo situacijos pasikartojimo. Jo emocinis patyrimas buvo labai stiprus, jeigu išlieka tiek ilgai, net keletą metų. Tokį negatyvų emocinį patyrimą padeda "ištrinti" priešingas patyrimas- pozityvios emocijos tuomet, kai naudojamasi tuo liftu. Dėl to visada svarbu stengtis, kad jis jaustųsi saugus, kai naudojasi tuo liftu- kad Jūs visada būsite šalia, niekuomet nepaliksite (gal laikyti ant rankų, kol keliatės liftu?- taip maksimaliai jaustų fizinį kontaktą). Kuo daugiau bus pozityvaus patyrimo naudojantis liftu, tuo labiau mažės jo baimė. Man atrodo, kad geriausia išeitis yra ne kovoti su vaiko baime (įtikinėjant jį, kad daugiau niekada taip neatsitiks, kad nebijotų- tai užtenka pasakyti retkarčiais), ne vengti naudotis liftu apskritai, bet suteikti vaikui galimybę "prisijaukinti" baimę - šalia baimės patirti ir pozityvių emocijų (saugumą, kad tėveliai šalia, kad šį kartą keliantis liftu viskas buvo gerai, pagirti vaiką, kaip jis šauniai "atlaikė" kėlimąsi liftu).
Kalbantis tiesiogiai su psichologu, turbūt būtų galima atrasti ir daugiau dalykų, kurie vaikui padėtų. Turbūt padėtų ir keletas individualių psichologo užsiėmimų vaikui, skirtų darbui su baime. Apskritai retai pasitaiko, kad baimė išliktų taip ilgai, net keletą metų.
