Globėju paplepėjimai 3

Carvel, atsiprašau, jei įžeidžiau, ko tikrai nenorėjau. Nesu aš prieš medikamentinį gydymą, juo labiau vaikams. Nepažįstu Tavęs, nesekiau Tavo situacijos ir parašiau remdamasi tik viena žinute, kurią ir citavau. Parašiau iš emocinės ir asmeninės pusės. Artimas man žmogus 10 metų vartoja antidepresantus. Žmogus labai pasikeitė. Matydama tą žmogų tarsi juntu jų poveikį... Tačiau irgi neturiu jokių žinių ar tai ne natūrali ligos eiga. Aš pati pastaruoju metu atidžiau ėmiau stebėti save ir vaistus, kuriuos vartoju. Dažnai žmogus nuryja tabletę ir galvoja, kad ji išspręs visas problemas, kai kartais tereikia tiesiog padirbėti – tarkim – pakvėpuoti garais, užsidėti druskos kompresą ant kaklo. Tokių minčių vedama ir rašiau komentarą. Tačiau nesu vaistų priešininkė ir pati laukiu labai brangių vaistų. Daugiau apie sveikatą ir gydymąsi nerašysiu Nebent apie tai, kame jaučiuosi stipresnė, nei elgesio sutrikimų sritis

O dėl mokytojos tai nežinau... vis tik manau, kad labai priklauso nuo pačios mokytojos. Bendradarbiauti su mokytoja YRA BŪTINA, bet duoti paklausyti kaip klykia vaikas tai nežinau... Įvairių juk mokytojų yra. Kartais vaikų rankutėmis ir širdele mokytojoms darytos dovanėlės voliojasi kaip nereikalingiausias daiktas paties vaiko akyse. Aš turiu galimybę pažinti daug mokytojų, todėl matau daug ką iš arti. Matau, kaip kalbama apie dalykus, apie kuriuos mokytojams nederėtų kalbėti...

Sėkmės Tau ir Tavo mažiui. Apie vaiko raidos centrą esu girdėjusi nemaža gerų atsiliepimų

Vėlute, vardas ypatingai gražus ir ypatingai artimas. Vilte būčiau pavadinusi savo dukrą. Sėkmės dideliausios ir aukit didutės

O foto aš irgi nematau...

dešimt metų vartojantis ar trisešimt metų vartoiantis antidepresantus- kaip jis keičiasi. Niekaip, tiesiog yra amžiaus ypatybės, žmogų keičia ir amžius kiekvienas tarpsnis palieka pokyčius, per dešimtmetį ir stebėtojas pasikeičia, ir pasikeičia jo požiūrs į stebimąjį objektą. Tai čia pirmiausia ką reikėtų įvertinti darant gilias išvadas. Toliau visda reiktų įvertinti tai, kad jei vartojant medikamentus labai didelio pagerėjimo iš šalies kaip ir nėra, tai įvertinti koks gi galėtų būti papblogėjimas to žmogaus gyvenimo kokybės jei tų vaistų nebūtų visai. Čia kaip su cukralige, insulino vartojimas nuolatinis gyvenimo kokybę pataiso tik dalinai, sveikatos būklė blogėja nuolatos, bet jei jo ligonis nevartotų . Žodžiu ne viskas taip paprasta su tom ligom.

http://gyvenimas.del...php?id=21279011
šiandien straipsnis delfyje apie įvaikinimą

baigiau 1986 m,kuratorius buvo Cibulskas o c gr.buvo Tekoryte o kitu jau ir nepamenu mes 11 baigusiu is karto atvaziavom I Klaipeda mokytis stacionare toliau.Taip ir pasilikau.

[quote=Paragintoji,2009 04 10, 13:15]
Carvel, atsiprašau, jei įžeidžiau, ko tikrai nenorėjau. Nesu aš prieš medikamentinį gydymą, juo labiau vaikams. Nepažįstu Tavęs, nesekiau Tavo ...


Tikrai ,ne trupucio neisizeidziau,ir nera uz ka atsiprasineti,mazai ka parasiau,tad is keliu sakiniu mazai ka galima suprasti.O su mokytoja mes neblogai sutariame ,todel labai daznai susiskambinam,ji gerai zino musu padeti,todel jei jau ar ilgiau uzlaiko vaika po pamoku,ar itaria,kad musiskis gali nugastroliuoti (nes daznokai buna,kad pamokos baigiasi pirma val.,o musiskis namo gryzta puse penkiu,nors kelio iki namu vos pusvalandis),ji daug padeda ieskodama visokios padeti galincios informacijos,nes ir jai per pamokas su juo nelengva.N a o apie vaistus prisipazinsiu,pati budama vaiku patyriau labai dideli isgasti,todel iki pilnametystystes teko vartoti gana stiprius trankvilizantus,gydytojai galvojo ,kad vaistai visam gyvenimui,bet uzaugau,istekejau ,dabar ant tiek nervai stiprus,kad net pries keleta metu isgirsta sveikatos baisiausia diagnoze,nepriverte isgerti nei vienos raminanciuju tabletes.

Pirmiausia, gera žinia, kad jūs taip bendradarbiaujat Tai labai geras dalykas, nes kartais būna žinai kaip "moja chata s kraju, ničevo ne znaju" arba: "man niekas neapmoka telefono sąskaitų, kad skambinėčiau" ir pan... Nors tai yra tiesa, bet kartais tingima padaryti ką nors daugiau, nei būtina. Bet, vis dėl to, čia labai svarus yra tavo indėlis: ne kas kitas, o tu pati ir paskatinai tą bendradarbiavimą, o mokytoja šauniai į kvietimą atsiliepė.

Dėl raminančiųjų - džiugu, nu ką, stipri esi O man kartais tenka. Nedažnai, bet tenka išgert dėl nemigos. Avys, pienas ir visi kiti dėl miego žinomi dalykai jau seniai išbandyti

ji baigė trim metais vėliau

Sveiki sulaukę šventų Velykų!

Carvel, dar norėjau paklausti (turbūt jau rašei kažkada, bet pamiršau) - o nuo kelių metų savo dabartinį antroką auginat? Ir koks jis būdavo mažiukas, t.y. ar būdavo kokių sunkumų su juo tada ir kokių?

Klausinėju, nes kol kas man sunku įsivaizduoti kaip mano mažiui reikės mokytis. Jam jeigu kas nesigauna, tai iš karto isterika, geriausiu atveju bando pats kelis kartus kol gaunasi (jau dabar, seniau ir to nebūdavo), na bet absoliučiai nepriima jokios pagalbos, neleidžia nei parodyti, kaip ką daryti, nei už rankytės paimti ir pagelbėti, o dažnai net ir žiūrėti - sako nusisuk, nežiūrėk. Ir nusisuku, ir bandau gražiuoju įkalbėti, kad leistų pagelbėti, bet rezultate dėl to nenoro po trupučiuką kažko pasimokyti ir moka kur kas mažiau nei bendraamžiai, pvz. kas liečia rengimąsi, piešimą, lipdymą ir viską, kas susiję su kažkokia rankų veikla. Kol kas nepanikuoju dėl to, bet jei panašiai ir mokykliniam amžiui bus, tai bus liūdniau...

Beje, kas nematėte, man visai patiko filmas "Vaikas iš Marso", neseniai pažiūrėjau. Apie vienišą vyrą našlį, kuris įsivaikina 6 metų berniuką ir kaip jiems viskas klostosi bendro gyvenimo pradžioje... Yra pirkti DVD.

pagalba gali būti dvejopa, kada labai norisi,bet nesikišti- nereikia jam nei padėti, nei girti , nei peikti visko ką jis daro. Palikti tik jam. Čia greičiau jis tiesiog labai nepasitiki savim, ir labai jau jam skaudi ta pagalba, labai jį žemina, bet jis to įvardinti nemoka. Smulkiąją morotiką galima lavinti įvairiai- nebūtinai rašto, lipdymo ir piešimo darbais. Gali duoti jam pažaisti su pupelėm , pvz. margas ir baltas išrūšiuoti, kareivukais pažaist. akmenukus parūšiuoti- didelius, mažesnius, visai mažus. Ir tai labai labai geras užsiėmimas. Paskui galima kažkokius darbelius padaryt iš jų- klijuoti, ir .t.t ir tik neimt už rankų ir nieko nepadėti.

Manau Dainiui tai padejo Lego.pasiseke kai as uz 1o litu visa kibira labdarkej detaliu nupirkau. Tai jau pries du metus.Dabar statyt jau normaliai pradejo,stengiausi tai tikrai palikti jam paciam. Pirkau PUZLE pacia lengviausia -kur 3-4-i7 metu vaikams.Tai sudedavo viena,apatine ar virsutine linija. Tai buvo apie Naujus metus. Dabar jau sudeda. Darzeli tai Puzles nemegsta,aukletojos juokiasi-matosi ,kad namuose vargsta. Po to dar kankinu ir su raidem-ant duru plakatas su abecele.Dabar palikau ramybej kuriam laikui. Varginu klausdama kiek pirstu,kiek ko yra.Irgi nepasiduoda.Bet po kurio laiko noredamas man itikti-pats sako. Uzduotis duodu kur 4-u metu vaikams(jam greit 6).labai tikiuosi kad nereiks adaptuotos programos....

o siaip tai matosi-auga musu vaikeliai ir auga vargeliai...Buvau su saviskiu pas drauge pas kuria jis nebuvo buves. Tikejosi ,kad vaziuosim pas kita drauge kur jau subendravo su jos vaiku.Zodziu buvo ne pagal ji,tai sugebejo taip pavaizduoti kad jam skauda pilva,kad beveik patikejau kad koks apendicitas pakilo. Drauge is sono komentavo- jo toks pavydejimas taves ,kad negali pakesti kaip as bendrauju su kuo nors .Siaip tai as ji retokai kur taip i zmones veduosi,o tai kitai draugei tai manes nepavydi,nes jos sunus jos pavydi dar labiau,tai kazkaip jam normaliai jauciasi.Su savo dickiais as nesymyluoju,o dukra-ji mokine,smuikininke,mergaite-nu cia kazkaip jam irgi dar nieko,nu bet pasirodo kitiems Man atrodo jiems tokia zala padar tai-kad ka bedarytum-neuzgydysi zaizdu...