"Taip, jis visada pasako, kur būna. Prigautas meluojant nebuvo.
Stengiuosi neklausinėti. Na, jei pasako, kad padėjo draugui tvarkyti sodybą, gi neklausinėsiu, kiek lentų nešė, kiek laiko dažė ar teptukai geri buvo... Į smulkmenas nelendu"
O jus pazistate tuos jo draugus, pas kuriuos jis buna?
Ar jis jums paskambina pas juos budamas, laisvai sneka, mini jusu varda?
Ar atsiliepia, jeigu jus jam paskambinate ir laisvai kalba?
Ar tiesiog dingsta kaip i vandeni visai dienai ir viskas?
Zinoma speliot cia galima daug... Truputi paspeliosiu
Del elgesio pasikeitimo, manau, galetu buti tokie galimi variantai:
1. jam kazkas netinka santykiuose ir jis tai sprendzia tokiu budu;
2. jis jus laiko savaime suprantamu dalyku, kuris niekur nedings, todel jam neidomu ir uzsiima savais reikalais;
3. jis susirades kita domejimosi objekta, t.y. moteri;
4. visi auksciau isvardinti variantai.
Kazkas yra pasakes - jei jau isbandei visas priemones ir niekas nepadeda - sukelk sumaisti.
Kitaip sakant - elkis kitaip, nei iprasta. Geriausiai - priesingai
Kas liecia nezinia - zinau, kaip ji pjauna, zinau kaip norisi kuo greiciau viska issiaiskinti ir sudelioti visus taskus ant i. Atrodo, kad jau geriau skaudi tiesa, kokia ji bebutu, nei ta slegianti nezinia... Bet, deja, siuo momentu nera nei kaip, nei is kur ta tiesa suzinoti...
Pabandykite pastumti ta nezinia truputi i sona, negalvoti nuolat apie tai, nesiskaudinti - tiesiog susitaikyti, kad siuo metu yra taip. Ir siuo metu as nezinau, kokia iseitis man yra geriausia... Zmogus juk gali tiesiog nezinoti?
Ir ta laika skirti sau, savo asmeniniam gyvenimui, savo dziaugsmams.
Vienoje knygoje skaiciau apie zmogu, isgyvenanti po skyrybu. Man patiko tokia mintis - kad nesielvartauti nuolat ir istisom dienom, jis skirdavo savo sielvartui po viena valanda kiekviena vakara. Samoningai. Per ta valanda issiverkdavo, issipergyvendavo - o kitu laiku stengesi tiesiog gyventi

. Ir tai padejo jam nepulti i nuolatini sielvarta.
Jusu skausmas, zinoma, ne del skyrybu, taciau manau si mintis tinka ir jums