QUOTE(Kaira @ 2011 11 04, 15:20)
Aš irgi parstoje situacijoje. vaikiuką planavau, norėjau, o dabar kai jau 
viskas apsivertė aukštyn kojom, atrodo kaip neatsakingai nepagalvojus visko pasielgiau. Net nebesuprantu ar aš noriu vakiuko ar ne, bijau prileist minti, kad nenoriu, dėl vaikiuko. pati jaučiuosi bejėgė, nuolat pykina, silpnumas, nesusitvarkau nei su namais, nei su savo gyvūnais, nei normaliai su kitais savo vaikais. sau atrodau nevykėlė ir dar giliau igrmzdus į problemas. prieš kelias dienas ėmė trūkti oro, širdis permušinėjo, vyras nuvežė į ligoninę, nustatė, kad viskas absoliučiai gerai, tiesiog nervai. bijau panikos atakų, jų turėjau prieš 10 metų, o nerimas jau labai stipriai kabina. dažnai galvoju, kad nenoriu gyventi, nematau niekame prasmės, niekas nedžiugina, vien vargas ir problemos, ateis dar viena gyvybė, o ką aš jai duosiu? sveikatos būklė taip pat veda į depresiją, prie to, kad psichologiškai blogai, dar pykinimai. žodžiu, mintys mano destruktyvios,būna akimirkų, kai norėčiau pasirinkti mirtį. matyt reikia pasakyt ginekologei, tik kuo ji man padės?
viskas apsivertė aukštyn kojom, atrodo kaip neatsakingai nepagalvojus visko pasielgiau. Net nebesuprantu ar aš noriu vakiuko ar ne, bijau prileist minti, kad nenoriu, dėl vaikiuko. pati jaučiuosi bejėgė, nuolat pykina, silpnumas, nesusitvarkau nei su namais, nei su savo gyvūnais, nei normaliai su kitais savo vaikais. sau atrodau nevykėlė ir dar giliau igrmzdus į problemas. prieš kelias dienas ėmė trūkti oro, širdis permušinėjo, vyras nuvežė į ligoninę, nustatė, kad viskas absoliučiai gerai, tiesiog nervai. bijau panikos atakų, jų turėjau prieš 10 metų, o nerimas jau labai stipriai kabina. dažnai galvoju, kad nenoriu gyventi, nematau niekame prasmės, niekas nedžiugina, vien vargas ir problemos, ateis dar viena gyvybė, o ką aš jai duosiu? sveikatos būklė taip pat veda į depresiją, prie to, kad psichologiškai blogai, dar pykinimai. žodžiu, mintys mano destruktyvios,būna akimirkų, kai norėčiau pasirinkti mirtį. matyt reikia pasakyt ginekologei, tik kuo ji man padės?Mielosios, tai hormonai! Žinau, kad nuo to ne lengviau, bet reikia kažkaip save nukreipti, aš kai irg ipradėdavau galvoti apie "greitą pabaigą" - vietoj maldos kartodavau ir kartodavau (kartais net garsiai
) "tai tik hormonai greitai viskas praeis". Tiesa nežinau ar savitaiga padeda ar psichoterapija, ar viskas kartu , bet dabar jau lengviau kažkaip.. O dėl minčių - nesigėdyk, man tikrai tokių dienų buvo, kai sėdėjau ir kriokiau balsu, kad aš nenoriu šito nėštumo, ne vaiko, bet neštumo apskritai. Manau, kad mūsų mažyliai žino, jog juos mylime, tiesiog sunku susitvarkyti su savim, bet geriau dabar nei kai jau vaikiukas bus ant rankų. Laikykytės, stiprybės jums begalinės ir optimizmo 
