QUOTE(Brigita. @ 2005 10 17, 18:59)
Skaitau, ir pavydas ima

, nes mano tuomet turbūt mamyčiukė kvadratu

. Nuo metų teks eiti į darbą, tai nusprendžiau jau dabar pratinti prie auklytės, nes ji su niekuo nelieka, net su tėčiu

.
Pirmą dieną buvome valandą kartu, tai viskas aišku buvo gerai. Kitą dieną pusvalandį drauge, o kitą palikau vienas, tai visą laiką ėjo (tiksliau ropojo

) prie lauko durų ir klykė. Kitą dieną palikau valandai, tai sakė, nusiramina dviem minutėm ir vėl į ašaras

. O kai mes kartu, tai net krykštaujas, kaip jai patinka su auklytę žaisti. Bandysiu toliau pratinti, bet gal žinot, gal kartais būna, kad iš viso nepripranta?
QUOTE(Rūtulia @ 2006 02 05, 22:04)
Idomu, kaip jums sekasi su auklem dabar?

Pas mus vos ne tokia pati situacija, mergina irgi ziauriai prisirisus prie mamos, su teciu buna kartais, bet daznai prie duru eina

Uz menesiuko man i darba, ryt pradedu aukliu paieskas, idomu, kaip seksis
Tiesa, turejom valandine aukle, tai maze baisiai verkdavo su ja, tai auklyte neilgai kente pas mus, toks jausmas, kad ji bijojo to vaiko. Nors man atrodo, kad vaikas jaute nuo aukles sklindanti nepasitikejima savimi, kaip aukle..
Tai va, su pirmaja aukle mes vis tik partinomės NET 1,5 mėn., kol galų gale vaikas visiškai prie jos priprato, leidosi užmigdoma ir pamaitinama. Dabar jau galiu ramiai išeiti, ji pamoja man atia atia. O kai auklytė išeidinėja, tai net kartais apsiverkia, kaip nenori, kad ji išeitų...
Žodžiu, padariau išvadą, kad net patį didžiausią mamyčiuką galiam pripratinti. Tik kartais tas kainuoja daug laiko, nervų , kantrybės ir žinoma pinigų