O kaip elgtis, priklauso nuo situacijos. Jeigu tai vieša vieta, geriausia iš jos pasišalinti kartu su vaiku. O dar geriau - užbėgti situacijai už akių ir vengti ilgai sukiotis ten, kur vaikas greitai pervargsta.
Namuose geriausia įjungti režimą "nieko nematau ir nieko negirdžiu". Kaprizus ir isterijas reikia paprasčiausiai ignoruoti. Ilgainiui vaikas supras, kad toks elgesys publikos nedomina ir "šou" bus rengiami vis rečiau. Tiesiog negalima vaikui leisti pajusti, kad jis gali gauti dėmesio per blogą elgesį.
Kartais padeda stiprus vaiko suėmimas į glėbį ir palaikymas kelias minutes truputį linguojant.
Jeigu vaikas elgtųsi itin piktybiškai, taikyčiau "time out". Uždaryčiau porai minučių kambaryje, kad atvėstų. Bet dar neteko to daryti.
Jokiu būdu negalima nusileisti vaiko isterijai, nes tokiu atveju jis pajus, kad tėvais galima manipuliuoti blogai elgiantis. Ir toks elgesys tokrai kartosis ir bus tik blogiau. Tegul geriau gauna, ko norėjo, kai nurims.
Labai svarbu ir tai, kaip mama pati elgiasi bei kokie santykiai tarp tėvų. Jeigu ji yra linkusi į isteriškumą, tikėtina, kad ir vaikas toks bus. Labiau ožiuotis linkę tie vaikai, kurie viduje jaučiasi nesaugūs. Taip gali nutikti dėl įvairių priežasčių. Pvz., jeigu šeimoje tvyro įtampa, vaikas ją jaučia net tada, kai tėvai prie jo santykių nesiaiškina. Taip pat - jeigu tėvai ignoruoja vaiko jausmus, per daug iš jo tikisi, skiria per mažai dėmesio. Ir dar - mažiems vaikams būtinos aiškios taisyklės, kurių būtina laikytis. Ir tėvai privalo jų laikytis nuosekliai. Antraip vaikas irgi jausis nesaugus.
Ir šiaip vaikų auklėjimas yra rimtesnis mokslas nei doktorantūra.
