Nesipykit mergaitės, ir nepykit, tiesiog skaitykim, kad nesusipratimas buvo, nesusikalbėjimas. Kartais siela tokia jautri būna, kad menkiausia smulkmena išmuša iš vėžių ir tuo metu norisi išsilieti.. Kartais ir aš paburnoju, kad vaikus netinkamai kas prižiūri, ar išmeta į gatvę, o aš atrodo ant rankų nešiočiau ir nešiočiau, kol pati nugriūčiau..
Ppasakosiu vieną nutikimą: vaikštau parduotuvėj ir girdžiu mažylis verkia, na tokio panašaus amžiaus, kaip mano Simukas. Pasižiūriu, jo mamytė vežimuką stumia-ten dar leliukas guli, o tas verkiantis 2-3 metukų prašo mamytės paimti ant rankų opapa ir taip graudžiai verkia,- neištvėriau, apsiblioviau ir nėriau kuo tolyn. Suprantu, kad jo mamytė negali paimti, bet vistiek man buvo žiauru, jis taip gražiai prašė... nu, blyn, nematau klaviatūros, vėl apsiverkiau...
Va taip ir būna, kai sieloj žaizda, kartais neadekvačiai situaciją vertini. Taigi, pamirškim šią istoriją ir bendraukim toliau
Niekas negalės nugalėti tavęs, kol tu pats nepasiduosi. (Robin Sharma)