Aš leidžiu vaikui tapšnotis su dažais, nes man didelis džiaugsmas, kad pagaliau jis nebijo jų paliesti. Anksčiau bet koks keistos konsistencijos ir spalvos skystis (na, košė ar sriuba ar dažai ar pan.) ant rankutės - jam keldavo isteriją. Tai man smagu, kad jis nebijo tapyti pirštukais. Ir, kaip cezi sako, išsiskalbiam, susitvarkom ir vėl tapšnojam visur

Tiesa, tas visur tai tik ant popieriaus ir aplink (jeigu netyčia pakliūna), nes specialiai jis niekur neterliotų, kadangi tai nesutaptų su jo tvarkos supratimu. Dėl pastarojo reikalo (na to supratimo), kartais kyla keblumų. Tarkim, jis žino, kad lauke turi būti su kepure. Tačiau kartais juk kepurę galima nusiimti - kai nešviečia saulė, vakare ar pan. Tačiau vaikas jau nebesusivokia tokiose išimtyse. Greičiausiai tai yra vienas iš pagrindinių autistiško mastymo pavyzdžių - arba taip, arbe ne, tačiau jokių "galbūt, kartais, kai kada". Aš išmokau taip bendrauti, kurti taisykles pagal jo suvokimą, dažnai bandau įsivaizduoti kai jo smegenyse pilkosios ląstelės juda, kokia ten mastymo sistema pas jį ir t.t. Tačiau kaip jį supras aplinkiniai. Jis dar mažas, keturi metai bus. Kol kas nei jam itin reikia aplinkos, nei aplinkai jo. Bet juk ateis toks laikas, kai socialinis elgesys bus privalomas. Kas tada?
F, ką tu gali papasakoti apie tai? Ar pas tave vaikystėje (o gal ir dabar) yra kažkas panašaus, kai tu negali suprasti visokių bendravimo "vingių", užuominų, netiesioginės kalbos, perkeltinės reikšmės, humoro?