Na, galiu papasakot apie mūsų puoduką. Nuo isterijų dėl nenoro daryti ne į sauskelnes/kelnes iki beveik savarankiško ėjimo į wc praėjo nei daug nei mažai - 8 mėnesiai. Toks laikotarpis užtruko mano vaikui žengti šį svarbų žingsnį ir, jeigu ne darželis, vargiai ar užtektų čia visiems (o ypač vaikui) sveikatos "kovoti" toliau, gal dar iki šiol į kelnes darytų...
Buvo taip. Pratinti pradėjau nuo metų. Nupirkom puoduką, kažkuriuo metu, ankstyvoj vaikystėj tai buvo net gi smagi pramoga, tačiau tik pradžioj. Netrukus įvyko baisusis lūžis vaiko raidoj ir mums teko atsisveikinti su daugeliu dalykų, taip pat ir puoduku (kas skaitot mano šitas rašliavas, turėjot jau matyt, kad buvau rašius apie tą įvykį). Nuo tada, t.y. maždaug nuo 1,5 iki beveik 3 metų kiekvienas bandymas mokyti aiškinti apie puodą, sauskelnių nuėmimas ir t.t. baigdavosi baisiom isterijom. Kaskart nuleisdavom rankas ir vėl dėdavom sauskelnę. Nenorėjau dar daugiau streso ir isterijų, nes ir taip aplinkoje buvo pakankamai vaiką erzinančių dalykų.
Bet artėjo darželis. Ir mane gasdino mintis, kad maža to, kad jis nekalba, nesupranta, neparodo, nevalgo, tai dar ir apsidirbęs į kelnes vaikščios... Likus 2 mėn. iki darželio nusprendžiau vėl mokyti. Pradžioj buvo bandymai aiškinti, rodyti. Iš kailio verčiausi bandydama priversti jį nors mikrodalelyte suvokti, kas tas puodas, ir kad jis reikalingas tada kai pilvukas nori siusiuko ir bla bla bla... Nieko nesisekė. Bet nesisekė todėl, kad jo smegenys niekaip nesurišo tarpusavy puodo ir noro sisiuko. Nu nors galvą į sieną.
Tada ėmiausi kitos taktikos. Nuėmiau sauskelnes visai ir jis buvo be jų. Kas pusvalandį bala. Visur balos, vaikas klykė tiesiog ištisom dienom
Ir tada jis ėmė bijoti puoduko. Suprato kažkaip, kad dėl jo čia vyksta visi šitie nemalonumai. Pamatydavo puodą ir imdavo klykt iki pasiutimo...
O tada atsiradom VRC antram vertinimui. Pirmiausia puolėm skųstis puodo reikalais. Pasakėm, kad paslėptos sauskelnės, jis daro į kelnes, klykia dėl puodo, nekakoja savaitėm... Tada viena psichologė patarė tokį dalyką: kai jis norės daryti (aišku, jis to nepasakys, bet galima tiesiog kas kažkiek laiko, kaip kūdikiui), dėti jam sauskelnę ir tegul daro į ją. Tada gal jis suriš norą daryti ir galimybę daryti į sauskelnę, o vėliau - į puoduką. Taip ir darėm. Jis būdavo be sauskelnių, tik kas valandą uždėdavom trumpam ir prašydavom, kad padarytų. Kartais padarydavo, kartais ne, kartais tuoj pat į kelnes privarydavo. Visko buvo.
Beveik po dviejų mėn. "pamokų", pagaliau jam "dašuto", ko iš jo norima. Ėmė sėdėti ant puodo. Sėdi, bet nedaro. Tačiau netrukus ėmė daryti. Drebėdamas, bijodamas, verkdamas, stresuodamas, bet bent jau darė. Tik, nekakojo. Laikydavo po savaitę, ir po to - į kelnes
Į darželį jis nuėjo be sauskelnių, mokėdamas daryti ant puoduko. Tačiau darželyje jam visai viskas "užsiblokavo" ir jis nieko negalėdavo padaryti - nei į kelnes, nei į puodą. Tik, jeigu užmigdavo pietų miego - į lovą. Tada pradėjom kas tris valandas važinėt į daržą ir sodint jį ant puodo. Padarydavo. Vieni patarinėjo nevažinėti, tegul pats persilaužia ir pradeda daryti. Bet mūsų auklėtoja labai protinga moteris. Ji suprato, kad pas vaiką ne principai ir ne ožiai, o psichologinės bėdos su puoduku. Ji suprato, kad jis nepadaro ne dėl savo kaltės ir perspėjo mus, kad šitaip gali pakenkti šlapimo pūslei, o tada jau bus didesnių bėdų. Ir taip mes važinėjom į daržą toliau. Pakaitom, susidarydom grafikus. Pradžioj kas kelias valandas, po to - dukart dienoj, dar vėliau - prieš pietų miegą. Tai truko iki beveik naujų metų (jau pusmetis praėjo po pratinimo pradžios). Kol vieną dieną auklėtoja su džiaugsmo ašaromis mums paskambino ir pasakė "Nevažiuokit šiandien. Jis padarė!". Tai buvo tikra šventė. Aišku, pradžioj tai buvo tik vienas atvejis, vėliau dar vienas, tame tarpe mes vis dar važinėdavome. Vėliau jis padarydavo kai buvo pagrindinė auklėtoja, o tomis dienomis, kai būdavo pavaduojančios (dukart savaitėj) - ne, tuomet važiuodavom. Ir taip palaipsniui jis ėmė daryti į puoduką. Dabar jau jis vyriškai daro į klozetą ir pats nuleidžia vandenį. Problema baigta, tačiau savo dalies pilkųjų ląstelių ji tikrai pareikalavo
Tiesa, praktiškai per visą kančių darželyje laiką, namie jis darydavo puikiai. Buvo bėdų su kakojimu, bet po truputį ir jos išsisprendė.
Dabar jau tai prisimenu su šypsena. Vaje, per pratinimo laiką, mes supirkom visas Lietuvoje parduodamas puodukų rūšis. Nuo pigiausių iki brangiausių su visokiais sostais, davikliais, melodijom šviesom ir t.t.
Vis tikėdavomės, kad gal tai jam padės
Va tokia sunki istorija buvo. Dabar jau jos stengiuos nebeprisiminti. Tik kai noriu kažkam papasakot (va kaip dabar jums). Kažkurį laiką dar bijodavau to "žingsnio atgal", bet dabar jau ir tai praeity
:
