nori vienintelė viską žinoti? Nepavyks... kas čia žino kaip iš tiesų pabaigoje yra...kiekviena religija turi savo paaiškinimą, tad ir belieka patikėti pagal tai kokią religiją išpažįsti.
kai mirė mano senelis, po kelių savaičių močiutė ryte prabudusi verkė. Verkė prisiminusi savo vyra (mano senelį), savo sunkų gyvenimą ir pan. Tada ji vėl užmigo ir sapnuoja: senelis jai sako: tai ko gi tu čia dabar verki? man gi viskas gerai, nieko neskauda. Močiutė sako: ar tu gal valgyt nori? senelis: ne nenoriu, tai gi sriubos valgiau (senelis prieš mirti ligoninėje šiek tiek valgė mano mamos pagamintos sriubos).
Įdomu ar mirusieji su mumis gali per sapnus bendraut ar čai tokie sapnai sapnuojami todėl kad labai norime susapnuoti mirusius artimuosius ar dėl to kad labai daug apie juos galvojame?
dar man kilo tokia mintis, kad žmogus jaučia artėjančią mirtį. Tokia mintis kilo kaimačiau mirštančią močiutę. (tai įvyko prieš mėnesį). Ji kelis kart gulėjo ligoninėje, paskui gukėdavo namie, nes silpnos sveikatos būdama, galėdavo gulėt tik. tai va... Paskutinę savaitę prieš mirtį ji kartais paimdavo mano ranką ir žiūrėdavo į mane ir nieko nesakydavo. tą patį ji darydavo mano mamai. kaip mano mama sako, močiutės žvilgsnis būdavo toks tolimas, lyg žvelgtų iš kažkur toli arba žiūrėtų kažkur toli. Paskutinę dieną močiutė žiūri pro langą vėl tokiu pat tolimu žvilgsniu ir sako: "namai tokie lyg apmirę..." man net už širdies sugriebė tokie žodžiai, (giliai širdyje jaučiau kad ji ilgai negyvens) paskui ji sako: "šianakt nemiegojau visiškai, dusino, krūtinę skaudėjo, galvojau nebesulauksiu ryto. O tu ką šiąnakt sapnavai?" tikriausiai turėjo omeny ar sapnavau ką nors kas pranašautų mirtį, tą naktį nesapnavau nieko.... vat. Iš to sprendžiu kad mirtį mano močiutė nujautė.
kai mirė mano senelis, po kelių savaičių močiutė ryte prabudusi verkė. Verkė prisiminusi savo vyra (mano senelį), savo sunkų gyvenimą ir pan. Tada ji vėl užmigo ir sapnuoja: senelis jai sako: tai ko gi tu čia dabar verki? man gi viskas gerai, nieko neskauda. Močiutė sako: ar tu gal valgyt nori? senelis: ne nenoriu, tai gi sriubos valgiau (senelis prieš mirti ligoninėje šiek tiek valgė mano mamos pagamintos sriubos).
Įdomu ar mirusieji su mumis gali per sapnus bendraut ar čai tokie sapnai sapnuojami todėl kad labai norime susapnuoti mirusius artimuosius ar dėl to kad labai daug apie juos galvojame?
dar man kilo tokia mintis, kad žmogus jaučia artėjančią mirtį. Tokia mintis kilo kaimačiau mirštančią močiutę. (tai įvyko prieš mėnesį). Ji kelis kart gulėjo ligoninėje, paskui gukėdavo namie, nes silpnos sveikatos būdama, galėdavo gulėt tik. tai va... Paskutinę savaitę prieš mirtį ji kartais paimdavo mano ranką ir žiūrėdavo į mane ir nieko nesakydavo. tą patį ji darydavo mano mamai. kaip mano mama sako, močiutės žvilgsnis būdavo toks tolimas, lyg žvelgtų iš kažkur toli arba žiūrėtų kažkur toli. Paskutinę dieną močiutė žiūri pro langą vėl tokiu pat tolimu žvilgsniu ir sako: "namai tokie lyg apmirę..." man net už širdies sugriebė tokie žodžiai, (giliai širdyje jaučiau kad ji ilgai negyvens) paskui ji sako: "šianakt nemiegojau visiškai, dusino, krūtinę skaudėjo, galvojau nebesulauksiu ryto. O tu ką šiąnakt sapnavai?" tikriausiai turėjo omeny ar sapnavau ką nors kas pranašautų mirtį, tą naktį nesapnavau nieko.... vat. Iš to sprendžiu kad mirtį mano močiutė nujautė.
Na, siaip yra daugybe tyrinetoju kurie aiskinosi ne tik kas vyksta kai numirstame taciau ir pries pat mirti, anot ju kiekvienas zmogus nujaucia savo mirti, tik gal interpretuoja kiekvienas skirtingai
O delto kad mociute susapnavo laiminga seneli, tai jis ir is tiesu toks yra
"Įsivaizduokite save maloniausią akimirką: laimingus, ramius, kupinus laimės, laisvus nuo nerimo, pagiežos ir pykčio. Jūsų pozityviausios savybės tiesiog trykšta iš jūsų, o negatyviausios ištirpsta nebūtyje. Tada pailginkite tą akimirką iki amžinybės, o tą jausmą padidinkite iki begalybės, ir jūs jau galesite įsivaizduoti, kokie esate Namuose t.y. Anapusybėje."
Ir tai dar ne viskas, Namuose turime susikūrę visiškai tokį pat materialujį pagrindą, netgi dar didesnes galimybes, tiesiog...tikime tiek kiek norime tikėti ir kiek leidžia mūsų ribota, viską neigianti žemiška sąmonė.
o as atsimenu viena istorija ir prie tu siurpiuju Kai mano mamos bendradarbes mama mire ir tada prasidejo ju seimoja ciudai. Kaikurie vaikai matydavo mama vaikstant po kiema dar net su grandinem, kiti savo namuosia girdedavo zingsnius, na jau tiksliai net nebepamenu visu idomybiu, bet atsimenu kai pasakojo tai man siurpuliukai per oda begiojo, o baigesi taip , kad visi vaikai turejo vienu metu uzpirkti kazkiek misiu ir liktai po to viskas nurimo. TAi ar taip buna ar cia buvo tik bobuciu pletkai?
Žmogaus gyvenimas nuo kūno mirties iki naujo užgimimo
Sakoma: ,,miegas panašus į mirtį", ,,miegas yra mažoji mirtis", po kurios prisikeliama, t.y. pabundama. Užmigdamas, žmogus išeina iš kūno laikinai, kelioms valandoms, o mirdamas palieka jį negrįžtamai. Apleisdamas kūną, žmogus tuo pačiu išeina ir iš šio pasaulio, kuris nustoja jam egzistavęs. Mirdamas, žmogus apžvelgia visą savo žemiškąjį gyvenimą. Prieš jį iškyla vaizdas po vaizdo. Per tas akimirkas žmogui paaiškėja vyraujanti jo gyvenimo prasmė, pagrindinė idėja. Tykiai ir pagarbiai reikia laikytis visiems, kas susirinko prie pasitraukiančiojo. Nereikia trikdyti iškilmingos tylos, atitraukti žmogų nuo praėjusio gyvenimo apžvalgos, trukdyti ramią jo mąstymo eigą. Garsus verksmas, raudojimas gali jaudinti mirštantįjį, blaškyti jo sukauptą dėmesį, kas labai kankina.
Skaistaus, šviesaus pasitraukiančio iš gyvenimo be pagiežos ir neapykantos žmogaus, mirties momentas yra didžiausios palaimos ir aukščiausio džiaugsmo momentas, nes išlaisvintas gerumas lekia į šviesos spindesį. Sunkus nuo pykčio egoistiškas žmogus negali pakilti -atsiskyrimas nuo kūno yra skausmingas ir liūdnas. Pirmąjį mirties momentą žmogus palieka materialinį kūną, išeidamas su energetiniu (vad. eteriniu), ir nusinešdamas su savimi visas energijas. Tame kūne žmogus tampa neregimas šio pasaulio žmonėms. Tačiau jei jis labai nori, gali pasirodyti artimiesiems debesuotos šmėklos pavidalu. Yra žinoma daug atvejų, kada mirties momentu žmogus šitaip pasirodydavo trumpam - kad ir toli nuo savo mirties vietos.
Maždaug po 36 valandų po mirties žmogus išeina ir iš eterinio kūno, kuris sklando viršum kapo. Šis numestas eterinis lavonas per keletą dienų po laidojimo gali būti kartais matomas kapinėse kaip ,,šmėkla". Per keletą savaičių jis išsisklaido ore, ir tas nemalonus jausmas, kurį daugelis patiria kapinėse, sukeliamas tų eterinių lavonų. Tačiau jei kūnas ne laidojamas, o deginamas, tai eterinis kūnas išsisklaido labai greitai, todėl lavonus geriau deginti, negu laidoti.
Išsilaisvinęs nuo abiejų fizinių kūnų, žmogus atsiduria astraliniame pasaulyje, kuris jam tampa matomas, realus. Tas pasaulis yra toje pačioje erdvėje, kaip ir fizinis - tarp pastarojo pasaulio atomų yra daug tuštumos, kurioje telpa astralinio pasaulio materija. Tame pasaulyje išoriniu žmogaus kūnu tampa astralinis (jausminis). Turėdamas tą kūną su jutimo organais, žmogus gali dalyvauti to pasaulio ir jo gyventojų gyvenime -reikšti savo jausmus ir norus. Tik žemėje jis galėjo juos slėpti, o čia jie tampa regimi, kaip kad ten buvo matomas fizinis kūnas.
Astraliniame pasaulyje yra septynios sferos. Žemosios sferos yra grubios ir tamsios, juo aukščiau - juo subtiliau ir šviesiau. Miręs žmogus patenka į tą sferą, iki kurios pakilo jo sąmonės lygis. Tačiau dėl nusiminimo ar pasimetimo mirties momentu galima patekti į žemesnę sferą; todėl reikia sąmoningai pasiruošti. Šviesi ir aiški sąmonė neša aukščiau. Reikia turėti aiškų veržimąsi į šviesą ir grožį, stengtis, kad paskutinės minutės žemėje būtų džiugios. Taip sąmoningai galima išvengti žemųjų astralinio pasaulio sferų.
Į žemiausias sferas patenka žmonės su visokiomis ydomis -nusikaltėliai ir ištvirkėliai, žemos moralės, gyvenusieji juslingais malonumais. Jie negali patenkinti savo pykčio ir aistrų, nes nebeturi tam reikalingo įrankio - fizinio kūno, ir dėl to labai kenčia. Jie tiesiog dega savo nepatenkinamų aistrų liepsnoje - kaip kad religijos aprašo pragaro kančias. Taip pat baisios yra ir savižudžių kančios, trunkančios iki jų natūraliosios mirties dienos. Savižudybė - didžiulis tamsumas ir baisus nusikaltimas.
Šviesios sąmonės žmonių buvimas astraliniame pasaulyje gali apsiriboti keliomis savaitėmis, tamsios sąmonės - nusitęsti per daugelį šimtmečių. Šiaip ar taip, ateina laikas, kada žmogus turi mirti ir čia, t.y. išeiti iš šio pasaulio, nusimesdamas sudėvėtą astralinį kūną, kuris, tapęs lavonu, susiskaido tuo greičiau, kuo jis skaistesnis.
Baigdamas savo gyvenimą astraliniame pasaulyje, žmogus trumpam užmiega, o paskui pabunda su taikos ir ramybės, džiaugsmo ir palaimos jausmu. Taip jis pereina į naują pasaulį - minties arba proto pasaulį. Čia išoriniu žmogaus kūnu tampa jo mentalinis kūnas su savo jutimo organais. Minties pasaulio materija yra žymiai subtilesnė už astralinio pasaulio materiją, todėl čia viskas, ką žmogus galvoja, įgauna minties formas.
Minties pasaulyje žmogus nėra atsiskyręs nuo savo artimųjų - jis visą laiką bendrauja su tais, kuriuos mylėjo ir gerbė žemiškojo gyvenimo metu, kaip su išėjusiais anksčiau, taip ir su tebegyvenančiais žemėje. Jie visi matomi čia pat, tokie pat laimingi, tokiu pačiu pavidalu, atsimenant visus buvusius santykius.
Viskas, kas žemiškajame žmogaus gyvenime buvo gero, gražaus, vertingo, čia perdirbama į atitinkamas protines ir moralines savybes, kurias jis nusineš į kitą įsikūnijimą. Medžiaga, tinkama perdirbti, - tai praeito gyvenimo tyros mintys ir emocijos, protiniai bei moraliniai siekimai ir pastangos, nesavanaudiški darbai artimųjų labui.
Minties pasaulyje buvimo trukmė priklauso nuo žmogaus atsineštų dvasinių atsargų kiekio. Ir kai jos perdirbamos { savybes ir sugebėjimus, įdiegiamos į žmogaus charakterį - tąsyk jis nusimeta ir paskutinį savo laikinąjį apvalkalą - mentalinį kūną.
Taip žmogus pasiekia savo tėvynę - Ugnies pasaulį. Čia jis iš tiesų yra namie, čia grįžta po kelionės į ,,ašarų pakalnę", kur buvo nuvykęs tarsi į mokyklą, kad pasimokytų, kad baigtų vieną klasę per įsikūnijimo ,,mokslo metus". Ugnies pasaulyje pats nemarusis žmogus, niekuo neapsunkintas, nevaržomas apvalkalų, gyvena tikrąjį dvasios gyvenimą - to žinojimo ir tos sąmonės lygiu, kurį iki šiol pasiekė.
Išėjimo iš fizinio pasaulio procesas, žmonių vadinamas mirtimi, nesudaro dvasiai jokio skirtumo: numetus visus apvalkalus, ji lieka pati savimi - juk iš tiesų ji ir nebuvo apleidusi savo būstinės. Tariamoji mirtis veikiau yra gimimas platesniam gyvenimui, išėjimas iš ,,ašarų pakalnės" kalėjimo į kalnų erdvės laisvę. Toji ,,mirtis" yra didžiausia iš žemės iliuzijų: mirties nėra - yra tik gyvenimo sąlygų keitimas!
Dangiškasis dvasios gyvenimas gali tęstis tūkstančius metų, bet ir jis turi pabaigą. Atėjus laikui, dvasia pradeda jausti trauką { naują įsikūnijimą. Juk tiktai žemėje, tik fiziniame pasaulyje, dvasia gali mokytis, augti, įgyti naują patyrimą, kaupti naujas energijas. Ir ji pradeda kurti sau naują sielą, su kuria leisis į naują gyvenimą žemėje. Mintiniame pasaulyje ji kuria mentalinį kūną iš to pasaulio materijos, paskui astraliniame pasaulyje - astralinį kūną, pagaliau fiziniame pasaulyje - eterinį kūną. Pastarasis bus panaudotas, kaip etalonas būsimam materialiam kūnui, kurį suteiks fiziniai gimdytojai.
Aukštos sąmonės, labai dvasingas žmogus pats pasirenka gimimo sąlygas - epochą, šalį, tautą, aplinką, gimdytojus ir t.t. Kitiems tą klausimą sprendžia Karmos Viešpačiai, kurie parenka visas tas sąlygas pagal to įsikūnijimo tikslus.
Kartotiniai žmogaus gyvenimai Tikrasis žmogaus Aš, nemirtingoji Dvasia, einanti per visus kartotinius gyvenimus, neturi nei lyties, nei tautybės, nei luomo, nei profesijos - visi šie dalykai priklauso sielai, kuri kiekvienam gyvenimui sukuriama nauja. Į tą pačią lytį įsikūnijama paprastai ne mažiau trijų ir ne daugiau septynių kartų iš eilės. Lytis keičiama, kad būtų daugeriopa patirtis. Išvystomos vyriškos savybės: drąsa, jėga; ir moteriškos: švelnumas, subtilumas. Žmogus įsikūnydamas pereina per visas epochas ir rases, per visas kultūras ir tautas, per visas visuomenines padėtis - kad savo pastangomis ir kūryba išvystytų iki tobulumo visas tas dieviškas sąvybes, kurios glūdi jame kaip galimybės. Taip jis įgyja vis didesnę patirtį. Tarp įsikūnijimų ši patirtis perdirbama į sugebėjimus ir charakterį, su kuriais žmogus eina į naują gyvenimą žemėje; kiekvienas gyvenimas yra tam tikra pamoka, užduotis. Žmogaus sąmonės evoliucija gali ne tik tolydžiai progresuoti, bet ir regresuoti, jei užduotys blogai vykdomos.
Periodo tarp dviejų įsikūnijimų trukmė priklauso nuo to, kaip žmogus juos išnaudoja. Neparodęs jokios protinės ir moralinės veiklos, taip pat ir miręs kūdikis gali įsikūnyti tuoj po mirties. Vidutiniško sąmonės lygio žmogus ,,anuose" pasauliuose išbūna 1000-1500 metų. Tas laikas gali svyruoti nuo kelių šimtų metų (mažo dvasingumo) iki 2-3 tūkstančių metų (aukšto išsivystymo). Gyvenimai kartojasi tol, kol visos dvasinės savybės pasieks tobulumą, reikalingą žmogiškajai evoliucijai užbaigti. Tada žmogui jau nebereikės įsikūnyti, nes jis jau bus daugiau negu žmogus - jis bus Mahatma, kosminės Hierarchijos bendradarbis.
Žmogus į gyvenimą atsineša savo kraitį: sugebėjimus patirtį, charakterį ir savybes. Iš gimdytojų jis nepaveldi nieko, išskyrus fizinio kūno panašumą. Todėl daugiavaikėje šeimoje būna tokie skirtingi vaikų charakteriai ir sugebėjimai, nors auklėjimas ir aplinka visiems vienodi.
Tik persikūnijimas gali paaiškinti sugebėjimų nelygybę: kodėl vieni žmonės gabūs, protingi, linkę į gėrį, o kiti kvaili, negabūs, linkę j blogį. Pirmieji yra senos dvasios, daug gyvenusios ir todėl daug patyrusios, o kiti - jaunos dvasios, neseniai pradėjusios mokytis Kosminėje Mokykloje, kaupti joje patirtį.
Simpatijos ir antipatijos, meilės ir neapykantos jausmai, išausti viename gyvenime, pereina į kitus. Štai kodėl, susidurdami su žmonėmis, su vienais pasijaučiame iškart artimi, o su kitais niekaip nesiseka sugyventi. Su pirmais mūsų santykiai praeitame gyvenime buvo draugiški, o su kitais priešiški. Atsiminimai apie praeitus įsikūnijimus lieka žmoguje sintezės pavidalu - charakteryje ir sąžinės balse. 0 visiškas jų žinojimas lieka nemirtingoje žmogaus dvasioje, kuri to žinojimo negali perduoti smegenims, kurios sugeba priimti jos aukštų vibracijų. Tačiau poetų, rašytojų įkvėpimo ekstazės metu, kai sąmonė pakyla iki aukštų dvasios vibracijų, atmintyje gali iškilti praeitų gyvenimų fragmentai, arba patekus į buvusių gyvenimų vietas ir aplinką, susidūrus su tada naudotais daiktais. Labai dažnai praeitą gyvenimą prisimena vaikai iki septynerių metų amžiaus. Priešlaikinis praeitų įsikūnijimų žinojimas gali pakenkti žmogaus evoliucijai - sustabdyti tolimesnį dvasios augimą. Pavyzdžiui, jei praeityje būta nusikaltimų gali sukelti nusiminimą. O jei būta aukštų postų, tai gali sustiprinti savimaną - vieną labiausiai trukdančių evoliucijai ydų. Todėl kosminio tikslingumo dėsnis išmintingai slepia tą žinojimą, tokiu būdu apsaugodamas silpną sąmonę nuo pavojaus. Būtųjų gyvenimų žinojimas ateina savo laiku, aukštose žmogaus dvasinio vystymosi pakopose - kada mūsų sąmonė susilies su mūsų dvasia ir mes pradėsime sąmoningai joje gyventi. Tada visi mūsų įsikūnijimai iškils prieš mus, ir mes valdysime visus atsiminimus.
kas čia žino kaip iš tiesų pabaigoje yra...kiekviena religija turi savo paaiškinimą, tad ir belieka patikėti pagal tai kokią religiją išpažįsti.
