QUOTE(Bonifacija @ 2009 06 02, 16:11)
taigi sakai, visos myli, net pijokes, tai ko ji nemyli savo vaiko?
Aš nesakiau, kad ji nemyli. Bet mes mylimų žmonių
sąmoningai nemušam ir neskaudinam.
QUOTE(Bahama mama @ 2009 06 04, 02:04)
bent as, kiek esu gyvenime tokiu dalyku maciusi, tai paparastai mamu nemeile tenka patirt butent pirmagimiams

ir auklejami jie daznai daug griezciau uz savo jaunesnius brolius ar seseris (cia jau savo asmenini pavyzdi rasau)
Galbūt taip yra dėl to, kad pradžioje viskas daugiau idealizuojama, norisi užaugint, išauklėt "nepriekaištingai", todėl ir vaikui laikom "už trumpesnio pavadėlio"
QUOTE(Griuk negyvas @ 2009 06 04, 10:28)
Truputi papasakosiu. Nenoriu gilintis i tai.
Gime jis isprievartavimo pasekoje. Tevai senamadiski, todel tusprende, kad kas nekaltybe ateme, su tuo turiu likti visam gyvenimui. Su vaiku ir jo tevu gyvenome nepilnai 8 metus. O vaiko savo man ne kiek negaila. Nes kai jo tevas mane smaugdavo ar dauzydavo, tas stovedavo ir juokdavosi. Paskui, kai lanke mokykla, vogdavo, begdavo is pamoku, ju neruosdavo, nuolat meluodavo. Kaip ne mano vaikas. Mano kovos buvo bevaises, todel uzkniso, ir atidaviau ji jo tevui. Viskas.
O antraji beprotiskai myliu. Del jo ir savo gyvybe atiduociau, ir dar kieno nors, jei tik reiktu...
Baisu. Gaila ir jūsų, ir vaiko. Be tokiu atveju vaikas tikrai nėra kaltas, net jeigu taip elgiasi. Kažin, ko kito buvo galima tikėtis, kai vaikas gimsta iš prievartos, auga matydamas smurtą, nepatiria meilės ir švelnumo iš jam artimiausio žmogaus, tokio kaipo auklėjimo turbūt irgi nelabai buvo. Nežinau, kiek gili ta jūsų nemeilė, bet labai skaudu matyt tokias situacijas. Jeigu laiku būtumėt kreipusis į specialistus, galbūt būtų viskas kitaip (negyventumėt su tuo gyvuliu, turėtumėt kitokius santykius su pirmagimiu), o dabar jums trūksta svarbiausio- noro. Bet aš iš tikrųjų nuoširdžiai tikiuosi, kad gal dar nevėlu. Laikas gydo ne visas žaizdas. Yra vaikas, jis niekur neišnyko, jis auga ir yra JŪSŲ.