Nepasitikėjimas savimi

Ir mane kamuoja nepasitikėjimas savimi. "Trumpai" aprašysiu problemą.
Vidurinę baigiau 1990 m. Lietuvos nepriklausomybė, euforija dėl gražaus naujo gyvenimo, idealizmas nuvedė mane į VDU katalikų telogijos fakultetą Ką tik atsikūrusį). Tikėjau, kad tokia specialybė leis man padėti žmonėms, ugdyti naująją kartą. Be to ir fakulteto dekanas žadėjo, jog be darbo tikrai neliksime. Dvidešimties ištekėjau, po 2 metų pagimdžiau sūnų. Gyvenom pas mano tėvus, kurie mus išlaikė. Tačiau mano tėvui nepasisekė verslas, šeima nuskurdo ir mums teko patiems "sėst ant savo užpakalio". Dar studijuodama susipažinau su žmonėmis, kurie padėjo įsidarbinti mano vyrui. Jau tada jis gaudavo labai gerą atlyginimą. Tačiau šeima gyveno skurdžiai. Tik po 9 metų, kai maniškis susirado kitą moterį, akys atsivėrė ir pamačiau, jog tuos visus metus jis gyveno sau ir dėl savęs. Po 5 bakalauro studijų metų, gerai nepagalvojusi įstojau į teologijos magistrantūrą, nors jau buvau gerokai nusivylusi bažnyčia ir jos tarnais ir giliai širdyje žinojau, kad normalaus darbo negausiu. Studijuodama ir augindama vaiką laiks nuo laiko užsidirbdavau versdama literatūrą iš anglų kalbos, kurią išmokau universitete. Tačiau mano pajamos buvo menkos. O sutuoktinis šaipydavosi iš manęs, kad jis, tik su viduriniu išsilavinimu uždirba kelis kart daugiau nei aš, magistrė. Po magistrantūros ėmiau ieškotis darbų - be tikybos mokytojos darbo vidurinėje mokykloje nieko geriau rasti nesisekė. Visus darbdavius atbaidydavo mano specialybė. Jaučiausi nepilnavertė, netikša. Vargais negalais ir visai atsitiktinai gavau rinkodaros vadybininkės-referentės darbą vienoje valstybinėje įmonėje, kur šefas patikino, jog jam užtenka to, ad dirbu kompiuteriu ir moku anglų kl., o viso kito išmoksiu. Dabar, kai persikėliau gyventi pas vyrą į Vilnių, teks ieškoti naujo darbo, nes į Kauną neprivažinėsiu. Ir aš panikuoju. Taip pat bijau siųsti CV, juolab rašyti motyvacinį. Rašyti, jog esu teologė, tačiau būčiau pvz. labai gera žurnalistė? Esu parašiusi keletą straipsnių, net trumpai dirbusi viename bulvariniame laikraštyje vyr. redaktore. Bet juk tai bulvarinis laikraštis. Negi tuo girsies? Vienas žmogus patarė pamėginti gauti sekretorės vietą viename užsienio šalies konsulate, bet aš, nors jau esu išvertusi apie 8 knygas iš anglų kalbos, bijau, kad primiršau šnekamąją kalbą ir apsijuoksiu, rašydama, jog puikiai moku anglų kalbą. Per nėštumą prisiauginau daug svorio, todėl netelpu į savo klasikinius kostiumėlius, o pinigų naujiems nėra. Kaip eisiu į pokalbį dėl sekretorės pozicijos? Su džinsais? Žodžiu, jaučiuosi niekam tikusi ir rankos nusvyra. Dabar pamačiau skelbimą su darbo pasiūlymu, kuris man labai patinka, bet vien pagalvojus, kad reikia rašyti CV ir motyvacinį...
Gal ir man, Smurkel, subinę atspardytum? O gal smegenis praplautum, kol jos dar visai neatrofavosi nuo sėdėjimo namie?

Marija, tokios turiningos (nejuokauju) biografijos daug kas galėtų jums pavydėti, tik, atrodo, jūs pati nemokat to įvertinti. Kaip puikų CV būtų galima išsiųsti ir jūsų laiškelį (paredagavus). kaip jums skambėtų pvz.:"turiu akštąjį humanitarinį išsilavinimą, magistro laipsnį. gilinausi į socialines, filosofines, filologines, religijotyros sritis. bendradarbiavau su ... leidiniais, rašiau ... tematika. Siekdama pagilinti savo praktines žinias, dirbau nedidelio leidinio redaktore" ir t.t, ir pan.
Marija, jūs tikrai neprivalot potencialiam ar realiam darbdaviui aiškinti apie savo finansines, šeimynines ar asmenines prblemas. taip pat ir apie tai, kad jūs svorio priaugot dabar, o ne buvot tokia visą laiką (jis to nežino! ir jam vienodai "šviečia"). Žodžiu, jums nereikia meluoti, ar kurti pasakų, tik pateikit tiek ir tokios informacijos apie save, kuri konkrečiam atvejui reikalinga.
... ir beje, tai turbūt, ne jūsų kaltė, kad žmonės su aukštuoju (ar dviem) išsilavinimu Lietuvoje uždirba mažiau už bemokslius. tiesiog leiskit savo gabumams (o jų turit pilną maišą) pasireikšti ir uždirbti jums pinigėlių.
"Perrašykit" iš naujo savo laiškelį, tik šį kartą pabandykit kiekvienoje savo išgyventoje istorijoje įžiūrėti naudos ir prasmės grūdą. kai pati tuo tikėsit, sugebėsit įtikinti ir darbdavį, kad teologijos studijos - privalumas, o ne trūkumas.
Sėkmės!

na,tikrai,kaip fainai atsake Jolanta

Pati esu nepasitikinti,visiska pesimiste,todel skaitau si skyreli ir priimu kaip vaistus..,kurie vel nebeveikia poryt.Nu,bet gal kaip nors...

Na, šiokių tokų poslinkių lyg ir įvyko:
1.Porą kartų apsilankiau soliariume(ko niekaip neprisiversdavau ankščiau).
2. Nusipirkau naujų rūbų, tuo pačiu atsispyriau pagundai ko nors pripirkti vaikui. tai ko gero ir buvo sunkiausia, nes reikėjo save tiesiog ištemti save už pakarpos iš vaikiškų rūbelių ar žaislų skyriaus. o tuo tarpu geras oras-miestas pilnas vaikų. vaikštinėju, pirkinėju kažką sau- na jaučiausi tiesiog nuodėmingai...Kasd taip širdiesnesopėtų, nors
simbolinių lauktuvių vyrui ir vaikui nupirkau...
3. Nusipirkau naujus batus, kas irgi man atrodo nedovanotina, nes senieji dar nenumirė...
4. Išsiunčiau keliatą cv...
Atrodo lyg ir viską darau gerai, bet vistiek jaučiu vidinį nepasitenkinimą. Ypač dėl darbo...Negaliu net teliko normaliai žiūrėt, nes jei filme rodo nedirbančią moterį- man gėda už ją. Jei rodo sėkmingai dirbančią- tik dar labiau pajuntu savo nepilnavertiškumą Marazmai aišku, bet kažkodėl taip yra...Kol gavau pinigėlius už vaiko auginimą (iki metų), kažkaip dar nesijaučiau tiek menkavartiškai...bet dabar- visiška krizė...Mano sąmonėj moteris nėra vien motina-patelė-vaikelių augintoja. Tai sugeba kiekviena katė, kalė, pelė. Mano supratimu- kiekvienas žmogus yra kūrėjas. Kažkas kepa pyragus, kažkas stato namus. O aš tik tuos pyragus valgau ir gyvenu kažkieno pastatytuose namuose....Tranauju žodžiu...tai manęs netenkina. Šiaip tik vienas vyras palaiko mano poreikį dirbti- visi kiti- anyta, mano mama, žiūri į tai gana skeptiškai...tipo metukų vaikas eit į lopšelį per mažas...O ką daryt? Negaliu gi aš dirbt su vaiku ant kelių, auklėmis nepasitikiu. Giminiečiai netgi nusiteikę padėt mums finansiškai kol aš nedirbsiu. Bet man tai kažkas lyg išmalda, tik drauge su leidimu kištis ir kontroliuot mūsų šeimos gyvenimą. Pajutau tai iškart vos tik leidau anytai mus sušelpti- iš kart pradėjo patarinėt ir nurodinėt kaip kur turiu elgtis, nors lyg šiol nieko panašaus nebuvo. Daugiau pinigų neimsiu- geriau jau pabadausim, jei ką... tai štai kaip viskas klostosi...

Mane irgi kamuoja nepasitikėjimas savimi,savo jėgomis.Nežinau,gal tos problemos šaknys glūdi mamos auklėjime.Nuo vaikystės mama viską darydavo už mane,nes visada galvojo,kad už ją niekas geriau nepadarys.Visur eidavo kartu,viską tardavosi už mane.Ilgainiui pripratau prie to ir neįsivaizdavau,kad gali būti kitaip.Kai buvau paauglė norėjau šiek tiek būti savarankiška,bet kur tau,mama reguliavo gyvenimą:daryk taip,daryk anaip.Nors puikiai žinodavau be jos pasakymų,ką man daryti.Kartais padarydavau savaip,bet kur tau,mama pykdavo,kad jos neklausau,kad blogai padariau (nors viskas būdavo gerai,bet jai netiko.Mat jos nepaklausiau ir nedariau pagal ją).Imdavau maištauti,tada prasidėdavo moralinis šantažas:kad kas bus kai ji numirs,kad mes be jos neišsiversim,kaip ji stengiasi,kad nesugebu nieko padaryti be jos.Tai buvo jos ginklas ir pakankamai efektingas.Tad per daugiausiai nebemaištaudavau,bet buvau nuo jos visiškai priklausoma,nes kartais pagrasindavo,kas bus jei aš liksiu viena,iš kur gausiu pinigų,kaip pati tvarkysiu savo gyvenimą.Taip būdavo beveik kasdien ir labai bijojau,kad likusi viena nieko nesugebėsiu ir tylutėliai laukiau,kada baigsiu vidurinę ir išvažiuosiu mokytis į kitą miestą.Dar mane nervindavo ir iki šiol nervina jos absoliutus teisumas (ji visada teisi,nors ir klysta).
Taigi išvažiavau mokytis ir 4 metus galėjau pailsėti nuo jos.Visai susitvarkiau ir išsiverčiau.Mokėjau taupyti,nes pinigų ne per daugiausiai buvo.Pradėjau gyventi savarankiškai,bet mamos šešėlis nepalieka.Ji ir dabar labai svarbi,svarbi jos nuomonė.Atrodo,jei jos nebūtų nebežinočiau kaip be jos būtų.Per ją nebuvau aktyvi.Pati viskuo rūpinuosi tik todėl,kad reikia.Iniciatyvos irgi nėra kažkokiem poelgiam.
Susiradau vyrą,susilaukiau sūnaus.Tai dabar tas pats jausmas su vyru,jei jo nebūtų viskas sugriūtų.Nors jis žino,kad man sunku,bet skatina pasitikėti savimi.O aš tik pašneku,o kai reikia padaryt,tai sunkiai.Netikiu savo jėgomis nors tu ką.Netikiu,kad mane vyras myli,nes netikiu,kad ką nors priversčiau įsimylėti (nors jis kaip beįmanydamas tai įrodinėja,bet čia tikriausiai kompleksas dėl tėvų skyrybų),bijau ieškotis darbo,nes manau jog nesugebėsiu tinkamai atlikti,o jei dar ne pagal specialybę tai išvis nieko nenumanysiu,kažko dar mokytis nelabai traukia,nes nežinau ko pati noriu arba galvoju,kad nesugebėsiu.Kartais pažiūriu kiek kai kurios moterys daug pasiekia,juk ir aš galėčiau...bet negaliu,nes bijau,kad nepavyks,bijau sunkumų,nes iki šiol juos nugalėdavo mama,o dabar ir vyras (priverčiu jį,nes praskystu,kai su jais susiduriu.
Siaubas kokį romaną prirašiau.Perskaičiau ir pagalvojau,gal man kokį psichologą susirast,nes čia ne visos mano bėdos,o tik maža dalelė.Visų nesurašysi...
Pradžiai ir pasitikėjimas savimi būtų labai didelis laimėjimas.O dabar jaučiuosi niekam tikusi ir nieko nesugebanti (rūpinimasi namais,vyru ir vaiku neįeina į nesugebėjimus)

Perskaiciau viska Smagu, kad tiek mamyciu vis labiau puola myleti save ir gyvenima As kaip geruliuke (ne is prigimties, gyvenimas ismoke) su artimom i smurka paziurom (i gyvenima, arba taip pasirode) gal ir ne i ta tema rasau, bet skubiai reikia pagalbos, irgi del tam tikro pasitikejimo savimi. Gyvenime yra mazai dalyku, ko nemyliu, dar maziau, ko bijau, bet va KAMEROS bijau... Ir net labai. Ne tai kad bijau, bet galvoje viskas ishsijungia ir taip lieka tuscia, kad jei ko paklausia, aidas galvoj aidena ir tiek. Kai reikia siaipsau apie ka pasneketi, tai sneku ir tuscia galva. O dabar einu i TV ir reiks sneketi rimtai ir protingai. Ir PAGALVOTI pries kalbant. Buuuukit geros, receptuka duokit

HERTA, Tu esi issamiai apmasciusi nepasitikejimo savimi priezastis. Bet tai, zinok, nera jau taip svarbu. Nors mama savo perdetai didele meile suzalojo Tavo charakteri - dabar Tu esi suaugusi, samoninga asmenybe ir TIK TU PATI ESI UZ SAVE ATSAKINGA. Taigi, keisti save niekada nera per velu ir viskas priklauso tik nuo Taves! Pasitikejimo savimi ugdymas yra ilgai trunkantis ir ivairiapusiskas procesas. Cia forume neimanoma konkreciai padeti, galima tik bendrai apie tai pasamprotauti. Pabandyk elgtis taip: kas vakara apmastyk, ka nuveikei per diena. Sukoncentruok mintis ties tais poelgiais, kur buvai ypatingai savarankiska, kur paselgei, kaip pasitikintis savimi zmogus. Tai gali buti smulkmenos - pvz. neatideliodama pakeitei parduotuveje nekokybiska preke, isdrysai kur nors viesai issakyti savo nuomone ir t.t. Pasistenk del to pajausti malonumo jausma ir girk save uz tai:"Esu tikra saunuole, tai puikiai pavyko." Ir taip kasdiena - uz kiekviena toki poelgi GIRK GIRK IR GIRK save nesustodama. Apsilankyk sio forumo skyrelyje "Paplepejimai"-"Pasigirk apie save". Surasyk visas savo teigiamas puses. Galbut net pati nustebsi, kiek teigiamu savybiu ir gabumu turi.
Tu pati rasai, kad besimokydama sugebejai puikiai susitvarkyti su savo gyveminu be mamos ir be vyro. Reiskia esi pakankamai savarankiska ir pasitikinti savimi. Reikia tai tik pasistengti uzfiksuoti savyje. Sekmes!

GERULIUKE, turbut nera tokio universalaus patarimo, kuris padetu per diena atsikratyti baimes kamerai. Kai kurie laidu vedejai naudojasi tokiu metodu - jie mintyse keleta kartu permasto visa laidos eiga. Tuo metu labai teigiamai stengiasi isivaizduoti save pati - kaip ji (jis) dziaugsmingai, drasiai, pakilia nuotaika praveda visa laida. Tokiomis mintimis jie save lyg teigiamai uzprogramuoja. Sako, po to tikrai buna lengviau pries kamera. Gal tai ir Tau pades. Sekmes!

Dėkui,tau Catina,už patarimus.Kad didžiuojuosi savimi padariusi kokią smulkmeną,taip būna.Labai geras jausmas.Giriu ir didžiuojuosi savo tais poelgiais,kuriuos atlieku ar nusprendžiu pati,su niekuo nepasitarusi.Pvz:užrašiau vaiką į darželį,į muzikos mokyklą,nusipirkau ką nors sau ar namams nesigailėdama,jog nepasitariau su vyru.Vyras manęs neverčia ataskaitų duot,bet esu pripratus visada atsiskaitinėt ir tartis,tad visada galvoju,jog kažką negerai padarysiu jei nepasitarsiu su kuom nors.Dabar labai norėčiau susirasti darbą,manau,tada manyje daug kas pasikeis.Jausčiaus reikalinga,kažką galinti,nebijočiau būti palikta...Na vienu žodžiu man reikia gydytis ir suformuoti tokį dalyką,kaip ryžtingumas, tada psitikėjimas savimi ir tada pradėsiu normaliai gyventi

Kiek pamenu, tai labiausiai savimi nepasitikėjau paauglystėj, kažkoks košmaras. Atrodžiau sau labai baisi, nemokėjau bendrauti, rengtis ir aplamai vertinau save neigiamai. Bet paskui į rankas papuolė Karnegio knyga "KAIP SUSIRATI DRAUGŲ IR DARYTI ĮTAKĄ ŽMONĖMS". Tai va, man labai padėjo. Tiesiog vieną diena sau pasakiau, kad aš drąsi ir galiu labai daug. O jei kam nors nepatinka, tai čia jo asmeninė problema. Siūlau pypt!!! perskaityti šią knygą, gal pagelbėtų atrasti savy tokių sąvybių, kur maneisi, kad neturi.

Turiu didele beda,visiskai nepasitikiu savimi.Sitas jausmas veda iki beprotybes ,jau daug metu kamuoja mane ir pradejau net noreti ,kad viskas kuo greiciau baigtusi,ar liga kokia na ,kazka tokio kad manes greitai neliktu.Vien mintis ,kad nieko is manes nera,nieko nemoku priveda iki asaru,daznai verkiu.Nuo artimuju stengiuosi tas asaras slepti,bet...As dar niekur nesikreipiau,bet ar cia gali ka padeti psicholigas? Atrodo ir pati zinau atsakymus kuriuos galiu isgirsti,bet gal cia jau reikia ne tik zodiu,bet ir vaistu Cia tai greiciausiai susije ,kad daug metu nedirbu,pripratau prie vienatves,kartais pasvajoju ,kad galeciau gyventi vienkemyje,pabegti nuo visu,o gal man jau i beprotnamy taikyti?Ar gali taip normalus zmogus galvoti?Man turbut tikrai kazkas negerai su galvele ...

o man atrodo, kad uzsidarymas sodyboj ar siaip atsiskyrimas nuo zmoniu kaip tik pablogintu padeti... reikia bendrauti, ieskotis nauju draugu ar bent susirasti kazkokia veikla, kurioje susipazintum su bendraminciais...
as irgi kartais jauciuosi labai vienisa, neisgirsta, nesuprasta, o tada ir imu nebepasitiketi savimi, manau, kad gal as nemoku bendrauti, sudominti. vasara buvo galimybe pakeisti aplinka, tai viskas apvirto aukstyn kojom. svetimi zmones man ikvepe pasitikejimo, ir gyvenimas pasidare sviesesnis. tiesiog svetimoj vietoj nenorejau pasirodyti visiska nevykele - tylene
tik va, dabar vel kazkaip grimztu i visa ta jausena, kuri kamavo anksciau. speju vel reikia keisti aplinka, arba bent buti ten kur man buvo gerai.. deja, nera galimybiu...