Nepasitikėjimas savimi

#109
QUOTE(zanet @ 2005 02 06, 04:45)
Perskaicius zinutes, man kilo toks klausimas: ar nera jusu tarpe zmoniu, kurie jus nuvertintu, vis pirstu baksnotu i klaidas ir nesekmes?



Manim tevai nepasitikejo unsure.gif . Jie vis sake, kad as nieko nesugebu, kad "kaip man" tai bus gerai po mokyklos ir i kokia aukstesniaja istot, ir tai dar neaisku kaip sugebeciau.. Cia viskas galejo but del to, kad darzely viena aukletoja mamai pasake, kad as protiskai atsilikus blink.gif Nu cia aisku ji pati tokia buvo biggrin.gif O as, aciu dievui, jau magistrantura baigineju biggrin.gif Tai jau po truputi pradeda jie manim patiket, bet tai kas, kai 20 metu galvojo, kad as nevykele kazkokia, tai as jau ir pati taip galvoju, nieko negaliu pakeist.
Atsakyti
#110
pasitiki savimi tada,kai tiesiog jauti, kad gyveni, kai problemos neatrodo tokios beviltiskos. manau, kad daug cia padetu psichoterapija, tik kad ji, deja, brangi.
Atsakyti
#111
Vat būtent ir mane nepasitikėjimas lydi nuo mokyklos laikų. Juodai nesisekė mokslai. Bet kadangi buvau labai pavyzdinga, mokytojai palaikė ir mėgo mane.
Ir dabar man nieko netrūksta. Gyvenu laimingą šeimyninį gyvenimą. Esu aktyvi draugų tarpe, lengvai bendrauju su nepažystamais.
Bet kiekvienoj gyvenimo situacijoj, save "sodinu", nepasitikiu. Dėl visko bijau pasirodyt ne taip. Ir tiesiog nemėgstu žmonių, lipančių per kitų galvas, bet kokia kaina.
Atsakyti
#112
QUOTE(diora @ 2005 02 07, 16:57)
O man tai buna, kai per paskaita ko nors destytoja paklausia, o as prarandu sugebejima galvot   verysad.gif Tai sedziu tik ir jauciu, kad siaip as zinociau ka pasakyt, bet va tuo metu, toje vietoje, as nieko negaliu sugalvot. Tada isvis susinervinu ir dazniausiai nieko neatsakau. Cia gal koks stresas nezinau.. Tai paskui gaunas taip, kad pradedu vengt tu paskaitu, kuriose daug klausineja. Nu bet cia jau daugiau praeitis, nes mokslai visai baigiasi, bet vistiek kazkaip galvoju, ar cia nepasitikejimas, ar siaip kazkoks trukumas galvelej, net nezinau.. Cia man luju kazkaip tai primine kai parase apie destytojus smile.gif



As irgi nesuprantu saves, kartais jei staiga is manes reikalauja ka nors pasakyti, dar pvz: ir filmuoja ar esu demesio centre, tai taip susinepatoginu, kad atrodo, kad galva tuscias puodas, nieko nesugalvoju, tik pamastau, kad noreciau skradziai i zeme prasmegti. Bet jei esu pasiruosusi, reaguoju visai kitaip, bet jei nenumatyta situacija, tai sunkiai sukuosi doh.gif
Atsakyti
#113
Man atrodo, kad nepasitikejimas savimi atsiranda is baimes suklysti..na, o neklystanciu siaip nera..ir kas idomiausia, kad kuo daugiau visko darai, tuo daugiau nesamoniu pridarai doh.gif
Elzyte, rasai, kad nemegsti zmoniu lipanciu per galvas...o mane daug kas darbe laiko tokia blush2.gif bet is tikruju, tai as nelipu, tik taip gaunasi, kad drasiai imuosi visokiu ivairiausiu darbu, bandau dirbti, klausineju, skambinu, konsultuojuosi..ir nebijau pripazint, kad nemoku, kad ne viska suprantu, kad iskart neiseina...nu ir per klaidas, klaidas ir prieini prie rezultato..paskui kai jau atlginima kelia ar siaip paskatinima koki duoda, tada pavydi daug kas...nu manau, kad cia kaip grozio konkurse - laimi ne graziausios, bet drasiausios biggrin.gif
Atsakyti
#114
QUOTE(ELZYTĖ @ 2005 02 09, 21:05)

Bet kiekvienoj gyvenimo situacijoj, save "sodinu", nepasitikiu. Dėl visko bijau



Elzyte, kiekvienas zmogus turi toki vadinama ''vidini cenzoriu", kuris jam leidzia, draudzia ir pan. Tai kazkas, kas suformuota dar vaikysteje tevu ar aplinkiniu. Kazkas kuo turetume kitu nuomone buti, ar kaip turetume elgtis, bet mums primesta. Panasu, kad tavo ''vidinis cenzorius'' taip issikerojo, kad tave baigia i kampa isprausi. Bandyk ''prikelti'' save, pajausti kur dar islike tavo tikrosios AS siekiai, ir vyti lauk ta tave uzgozianti ir nepasitikejima savim kelianti jausma. Bet tai imanoma tik kazkaip randant kelia islaisvinti savo tikruosius poreikius ir norus.
Atsakyti
#115
babble, aš ir nebijau pripažint, kad nemoku, kad ne viską suprantu. Paskutiniu metu, tai sakau garsiai. Bet daug kas į tai žiūri keistai. Ir jei nesugebu atlikt darbų gerai, iš vis nesiimu.
šviesa, teisingai rašai, kad nepasitikėjimas suformuojamas dar vaikystėje. Dabar nesigilinsiu į smulkmenas, nuo ko galėjo viskas prasidėti. Man jau 31 ir aš iki šiol nežinau ko noriu gyvenime. smile.gif
Atsakyti
#116
ElZYTE o man jau 35,o as taip pat nezinau ko noriu is gyvenimo sad.gif .Beda ta ,kad jaunysteje pasirinkau ne ta specialybe,o dabar negaliu net apie ja pagalvoti.Taigi ,jeigu dabar bandyti ka nors studijuoti,tai baigus buciau 40,ir be patirties kur tokia eiciau cry.gif tiagi,kuo toliau tuo "linksmiau"
Atsakyti
#117
Šviesa labai gerai pasakė apie tą vidinį cenzorių,kuris suformuojamas dar vaikystėje.Deja,tas priklauso ne nuo mūsų,o nuo tų kurie mus augino,auklėjo.Aš beje dar tik neseniai pradėjau laisvintis iš visokių gniaužtų,kuriuose tūnojau jau nuo vaikystės.Krūva kompleksų,aplinkinių nuomonės baimė,darymas visko vardan to,kad kažkam tas atrodo priimtina (ne tau,o kažkam kitam;tėvams,giminėms,aplinkiniams).Vaikystėje buvau gera mergaitė,viskas,ką liepdavo tėvai,atrodė šventai nenuginčijama,nedrįsdavau net pagalvoti,kad galėčiau su jais nesutikt,pareikšt kitokią nuomonę.Dabar ne per seniausiai kažkaip ėmiau stebėti asave ir pamačiau kad mano gyvenimas visai ne toks kokio noriu.Bet palaukit,pagalvojau tada,o kas mane verčia taip gyvent???Ogi aš pati.Tik va esant 30-ties ir 2-ų vaikų mama,sunkoka keistis.tad stengiuos nors savo vaikus auklėt taip,kad jie turėtų savo nuomonę,nebūtinai ji turi sutapti su mano ir kitų.
Atsakyti
#118
Ir dar nuraminimui tau galiu pasakyt luju,kad ir as nelabai zinau,ko noriu iš gyvenimo,o jei ir noriu,tai neturiu valios siekti...Ir nors esu jau didelė motera smile.gif ,negaliu priimt jokio rimtesnio sprendimo NESULAUKUSI KAZKIENO PRITARIMO.Šlykšti mano savybė...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Amazing: 18 vasario 2005 - 15:06
#119
AMAZING sutinku su tavim 100 procentu,nera valios,pabego ji kazkur cry.gif
Atsakyti
#120
Aš tai norėčiau grąžinti laiką atgal ir sustočiau ties ta vieta,kada baigi mokyklą,išlaikai abitūrą.Juk tai laikas ,kada prasideda savarankiškas gyvenimas,gal to iš karto nepajuntame,bet visgi tai posūkis po ilgo ėjimo tiesiu keliu.Dabar,atrodo,pirmiausia baigčiau studijas,susirasčiau darbą.KAD BŪTŲ BENT UŽ KĄ SAVE GERBTI.Kad galėčiau bent minimaliai išlaikyti save materialiai.
O jau tada šeima,vaikai.
Nu nejaučiu aš pagarbos sau vien už tai,kad pagimdžiau 2 vaikus ,pratupėjau namie ir vaikštau paskui juos,rankiodama išmėtytus daiktus.Tam didelio mokslo nereik...Didžiausia problema - kad nerealizavau savęs už šeimos ribų.
Atsakyti