labai noreciau isgirsti stipriu ir patyrusiu mamyciu patarimu ir komentaru apie savo situacija, kadangi man dar nelabai daejo, kad tai atsitiko butent man......jau nekalbant apie tai, kaip man toliau gyventi ir grazinti gyvenimo dziaugsma ir meile sau
super trumpai ir aiskiai perbegus mano gyvenima (nes labai nenoriu plestis apie blogus dalykus), po beveik keturiu metu bendro gyvenimo liko tik bendras vaikelis, del kurio geroves ir galvoju apie ivairius, net ir pacius keisciausius sprendimus.........zodziu per visus tuos metus kartu musu namuose tvyrojo tik barniai ir pykciai, kurie perejo i vyro smurta, neistikimybe, alkoholi, linksmybes ir galiausia visiska abejinguma seimai ir namams.........Mes ir skyremes kelis kartus, bet vel susitaikydavome ir viskas kartodavosi, tik dar ziauresnej formoj......Tik va is mano puses buvo didziausia klaida ta, kad as atsisakiau visu linksmybiu, draugu, pomegiu, nes kazkaip (matyt klaidingai) isivaizdavau, kad svarbiausia yra seima ir tik jai reikia atiduoti visas jegas ir pastangas........matyt persistengiau....nes pati del bendro gyvenimo perspektyvu atsisakydama savo ambiciju, principu, reikalavau, kad ir vyras bent jau i kompromisus eitu.....na o nesulaukiant jokio atsako paskutinis lasas buvo kai pareiskiau, kad jeigu jis namuose nei pirsto nepajudina ir guli kaip caras, o tik as turiu rupintis ne tik namu ruosa, o ir kt "vyriskais" darbais, tai kam jis is vis cia grizta, gali eit kur nori. Ir ka jus manot.....sita konflikta vyras panaudojo kaip preteksta pabegti nuo semyninio gyvenimo ir mes jau beveik du men kaip gyvenam atskirai. Bet man, matyt tik dabar dasildineja, kad mano gyvenime prasideda visiskai naujas etapas, kurio as be galo bijau..........o svarbiausia, kad esu visiskai viena......nei tevu, nei giminiu, nei artimu draugu, kuriem galeciauissipasakoti ar kurie galetu mane palaikyti ar paremti siuo gyvenimo momentu
aciu dievui nors turiu savo angeleli, kuri labai myliu ir del jo gerbuvio padaryciau viska 
Bet va jauciu savyje ta beda, kad nebejauciu gyvenimo dziaugsmo, gailiuosi tu "prarastu" jaunystes metu ir noro kurti kazka naujo..jauciu kad negaliu paleisti to seno niekam tikusio gyvenimo, nes tai reikstu, kad.....pralosiau, nesugebejau, neistaisiau..........zodziu, man sunku suvokti, kad po tiek pastangu ir bandynu vistiek niekas neisejo, o gal per skaudu suprasti, kad del manes vyras nesistenge taip kaip as del jo.........man net vel kyla noras susigrazinti sena gyvenima....del vaiko....seimos.....saves.....prasau patarkit, nuo ko pradet nauja gyvenimo etapa...noriu susipazinti su naujais zmonemis...pakeisti aplinka... Kaip jus elgetes po tokiu likimo smugiu?
