kaip atsigauti po skyrybų

Labas
šiandien pradėjau rinkti popierius skyryboms ir jaučiuosi fantastiškai, laukiu kada greičiau viskas pasibaigs, jokių abejonių sau nebeleidžiu ir atgal nebesižvalgau. Linkiu visoms susitaikyti su neišvengiamybe, ir nemaitinkit savęs tokiomis mintimis kaip kaip čia vaikas be tėvo, visoss kartu , o aš viena... Taip vaikas be tėvo, bet turi nuostabią mamą. Ir pagaliau mes stiprios, atsitiesim, o jie po to liūdės viską praradę. Aš tai kaip durnė tiek ilgai tikėjausi gražių santykių, meilės , laimės... Nėra laimingos pabaigos kai to tikisi tik vienas iš šeimos... Tegu neužtemdo niūrios mintys mūsų.Sėkmės visoms.

Manau vis tik lengviau tam, kuris palieka. O tam, kurį palieka (ypač, kai priežąstys neatrodo rimtos) negali būt paprasta... Mums priešingai, nei daugeliui besiskiriančių, buvo daug daug gero gyvenime kertu. Nei smurto, nei kitų vyrų/moterų, žalingų įpročių, vaikai mylimi, laukiami abiejų ir t.t. O dabar bac - nieko neliko...

Tik žinau, kad anksčiau ar vėliau viskas į gerą išeina, net jei esamu momentu to ir nesimato. O vien tai, kad yr vaikai, kad yr dėl ko ir su kuo gyventi jau labai daug.

Laikas gydo žaizdas, kažkas yra pasakę, kad po skyrybų dažnai atsigaut reikia pusės laiko kiek buvo nugyventa. Mes gyvenom 5 metus, na virš 2 tikrai egzistavau, dabar atsigavau, ir jaučiu, kad gyvenimas nuostabus ir galimybių labai daug, bet tik tada, kai pati pajauti, kad viskas, jau išgyvenau, jau paleidau. Reikia laiko, net va ir po 4 metų sapnai neapleidžia, bet nei kartelio nesigailėjau, džiaugiuosi, kad viršų paėmė tada protas, o per jausmus sugebėjau perlipt.
Linkiu visoms stiprybės, jūs šaunios, viską išgyvensite ir lauks ateityje dar daug gerų dalykų

o man sunku perlipt per jausmus...as ilgiusi jo kvapo, jo ranku, atrodo stogas vaziuoja greiciau ir greiciau...naktim nebeuzmiegu, rytais verkiu..nors tiek pradejau sugebet, nes iki siopl verkt galima sakyt neiseidavo, kazkas gniauzdavo asaras...zinau kad grizt reikstu prazuti, man ir juo labiau suneliui.svarstau gal nereikejo palikt, gal reikejo man pasikeist.plaukia durniausios mintys..bet tikiu jog po keliu metu kai jau viskas bus ok, as nebenoresiu grizt, nes jis musu nevertas, jis niekada musu nesaugojo...tai uz kaji myliu?gal nemoku gyvent be kancios, gal dabar ja susikuriu, nes 2 metus jis mane totaliai kankino ir moraliai zude...reikejo iseiti seniau, tada kai jau pamaciau kad nieko nebus, kai rodes nemyliu jo, dabar buciau islikusi ori, o gal ir jis prardes buti pasimokes, nes dabar jo manymu as susimoviau...

sveikos merginos
gerai zinau ka reiskia issikyrimas issikyrem po 5 metu draugystes,jis mane paliko buvo daug pykciu del mano charakterio ir kvailu principu, dabar galvoju galejau daryti ir elgtis visiskai kitaip....verkiu nors praejo jau 8 men. naktim nemiegu, kartais kai uzplusta liudnos mintys netgi darbe is niekur apsiverkiu, jis man buvo viskas....sapnuoju netgi sapnuose atsibundu ir taip pikta buna , kad net sapnuose jis vaidenasi...o kas skaudziausia kaip ir visi sake, nors as garantavau, kad 3 zmogaus nera, bet dabar jis turi antra puse, pasirodo ta antra puse jam atsirado labai greitai jo kursioke (( Skambino ji netgi man o as naivuole nesupratau,galvojau zmogus ne ten pataike ir sumaise numeri, nes viena diena sulaukiau keisto skambucio is paneles kuri grasino ,kad palikciau jos drauga ramybej...pasirodo tai buvo mano draugas mano meile i universiteta neinu , daznai praleisdavau paskaitas, kad tik ju nesusitikti, nzn ar skaudu , kad jis mane paliko, ar del to, kad susirado kita nors man prisiekinejo, kad jam jokios nereikia jo nauja drauge visiskas siaubas (ji teisybe pasakius yra visiska kaimiete -nesuprantu kaip jis galejo tokia pasirinkti)...
kiekviena diena skauda sirsdi praejo sitiek laiko , o skausmas nemazeja nes netgi darbe uzklumpa ziaurus sutapimai pvz:ziuriu pro langa ir matau jo masina vaziuojancia gatve pro mano darba Kita diena ziuriu vel pro langa ir butent ta minute jis eina gatve(jis centre taip pat dirba) , nzn kodel likimas mane taip kankina, jau ir taip gailiuosi kiekvienos minutes kai rodziau savo principus ir kvailai elgiausi, nes del visko kaltinu tik save, kad jis mane paliko....pasikeiciau , bet kas is to jo jau nebeturiu, truksta jo kvapo, truksta visko, su juo patyriau tikra meile tik jis mane suprasdavo...kita vertus nzn kada tai baigsis grauziu save,kiekviena diena.Nebezinau kaip tai pabaigti...kaip ji paleisti galu gale juk jis jau turi kita ir yra su ja laimingas, o as tu penkiu metu nesugebu isbrauti is savo gyvenimo,dabar pradedu galvoti , kad geriau is vis ju galejo nebuti,gaila sugaisto laiko. Kai galu gale sirdyje liko tik skausmas nepakeliamas ir apmaudas bei grauzatis kuri neduoda ramybes , kad galejau pasikeisti anksciau nei praradau ji
bet jau per velu ir nieko nebegaliu pakeisti....

Kažkas pasakė, kad skyrybų pasaulis, kaip ir sportas, kupinas aistrų, adrenalino, šekspyriškų tragedijų (pagal streso faktorių skyrybos yra antroje vietoje po artimo žmogaus mirties). Po skyrybų žmogus atsitiesia ne anksčiau kaip po trejų-penkerių metų. Kad išsiskyrusiojo fizinė ir psichinė būklė atsistatytų po vienų-dvejų metų, mažai tikėtina.

Na tie sutapimai man daug metų buvo, šalia dirbom, dabar vėl šalia dirbam, bet jau nebeskauda pamačius visiškai. Jau nebeskaudina nei jo sms, nei skambučiai, o anksčiau dar ilgai drebėdavau po jų, tiesiog vidinis drebulys kažkoks būdavo.
Dabar galiu pakalbėt kaip su draugu, linkiu jam visko kas geriausia, tegul būna laimingas, aš tuo džiaugsiuos.
Taigi viskas išgyvenama, paskui atsisukus į praeitį galvoji, kad ta besąlygiška meile negerai buvo, kad kentėjau be proto, bet be galo džiaugiuosi, kad sugebėjau padėti tašką.

Lunulla*, tu negalvok ką jis mano, o jie mėgsta kaltint mus, kad niekas kitas nekaltas, jie šventi, kad mes čia išsidirbinėjam. Ir niekad neprisipažins, kad susimovė. Maniškis net iki šiol niekam nepripažįsta dėl ko mes skyrėmės, manau net pats sau nepripažįsta, tieisog sako nesutapo charakteriai. Nė velnio taip nebuvo, bet tegul mano ką - man nei šilta nei šalta, aš laiminga, kad tam ryžausis, aš laiminga ir didžiuojuos savimi
O beja, skyrybos yra antros po artimo žmogaus mirties pagal išgyvenimus. Visgi baisus dalykas. Atrodo trūksta, atrodo nėr dėl ko gyvent, bet yra, visad atsiranda dėl ko gyvent, o tuo labiau jei yra vaikiukai.

moterie, susiimk ir suprask, kad tokios verksnės retam vyrui reikia... tu su savo tokiu nuolankumu anksčiau ar vėliau atsibostum:)

neliūdėk, apsidairyk aplink ir gyvenk... juk 23 (?) metai dar piemeniškas amžius

kai esi be vaiko man rodos kaip tik lengviau atsitiest, o kai lieki viena su vaiku tavo rankos tarsi suristos.mano buvusiajam tai labai patogu, ji islaiko mama, jis gali lankyti kursus, uz juos sumoka mama, jis gali savaitgaliais tusintis, jis gales suirasti nauja drauge ir gyventi kaip gyvenes.o man kartelis liks amzinai.turiu kovot dar uz vaika, turiu kovot uz gyvenamaja vieta, uz tai kad gauciau darba, mano gyvenimas viena kova.galva plysta, nes nieks i ja nebetelpa.mane ir mano sunu myli tik visai pasalinis zmogus, kuris pasirenges del musu viskas.paradoksas kazkoks as jo negaliu pakest.

Atsitiesti taip - sunku. Bet kitavertus, turetum mastyt, kad tu turi del ko gyvent - turi vaikeli . Nejaugi taip lengva ranka galetum vaika vyrui atiduot? Kaip kersta, kad jo rankos suristos butu? Jei taip, tai jus abu dar seimai kurt buvot nepasiruose, juolab vaikams...
Bet vyras tai tikrai nesubrendes, jei nepadeda bent pinigais kazkiek... .
Papildyta:
Ir neleiskit sau paluzt. Stiprybes jums visoms

pati esu po skirybu ir nezinau kaip atsitiest,kabinuos bet sunku,sunkiausia susitaikyt su zmogiska isdavyste,bet matyt laikas tik gali padet

Sveikutes stipruoles kaip visos gyvenat? labai jau seniai nesilanket....kaip jums sekas? ar nors kazkiek atsigavot? na va kiek daug klausimu
as tai buvau suklupus truputuka menesiuka vel su vyru bandem santykius taisyt bet vel nieko aisku neisejo.. tad jei kas dar planuoja grizt i ta pacia bala del vaiko, padeties, seimos ar ko kito, tai galiu dabar dar drasiau pasakyt, kad TIKRAI neverta svaistyti laiko, juk jis negrizta, o gyvenimas eina, nesustoja ties kiekviena paluzimo akimirka; tam, kad susikurtum ateiti taip, kaip pati nori, atkenteti, susikauti ir laimeti kova, kad ir kokia ji neiveikiama pradzioj atrodytu, pries praeities smeklas tiesiog BUTINA, nes jeigu begsi nuo ju, slopinsi savo jausmus ir visapusiskai nesusitaikysi su praeities pabaiga...visada liks tikimybe anksciau ar veliau suklupti, del to gailetis ir taip dar ilgai negrizti is iliuziju pasaulio Tikiuosi jums kasdien vis labiau ir labiau arteja ta sviesa tunelio gale