Ar moterys moka atleisti?

Sveikos, va šiandien turiu dilema Pastebėjau, kad sunkiai moku atleisti, ilgai atsimenu nuoskaudas. Tai liečia tik artimus žmones, su svetimais viskas kitaip - tiesiog net neikrepiu į juos dėmesio. Bet pagaunu save minty, kad ilgai negaliu užmiršti kažkokių man nepatikusių poelgių ar žodžių. Noriu mokėti atleisti, bet nesigauna, pagaunu save minty, kad jaučiosi įsižeidusi ir nieko negaliu padaryti. O kaip Jums yra, pasidalinkime?

Aš kartais sau mintyse pasakau, kad tikrai neatleisiu. Bet neišeina taip ilgai laikyt pyktį savyje. Iki tol kol žmogus pasako "nepyk", jau būnu atleidus
Pagalvokit, jei taip kiekvieną kartą uždarysit savyje įniršį, jausitės apsunkusi ir abejinga. Nebeturėsit kam ir nusišypsot. Be to, kai neatleidi, tai nepaleidžia mintys apie kerštą. Nu čia mano įsitikinimu
Aišku visokių tų žmonių yra ir visokų jų reikia

Primirštu nuoskaudas, bet nepamirštu jų visam...užtenka tam žmogui dar ką nors ne taip, ir vėl atgyja seni randai...

Na, ne, apie pykti as nieko nekalbejau. Negaleciau tai pykciu pavadinti. Niekad nesaukiu, nereikalauju kazkokiu neimanomu dalyku is kitu zmoniu. Bet jei matau, kad i mane nukreiptas poelgis man nera priimtina, uzsidega tarsi lempute kazkokia. As tikrai tam zmogui nedarysiu nieko blogo, ir net padesiu, jei manes prasys. Bet artimesnio kontakto nuo to momento nelieka, tik formalus bendravimas. Nes is karto pradedu galvoti, kad lygtais mane pazinodamas zmogus turejo susimastyti, kaip reaguosiu ir susilaikyti. Taip pat negaliu toliau pasitiketi tuo zmogumi. Kaip matot nemazai pasekmiu ir kartais nuo kencia aplinkiniais. Pvz., kai dar su MB susitikinejome, jo brolis pavydedamas daug bjaurybiu man pridare. Karta net atvare man MB i darba ir pradejo pasakot, kokia as tokia ir anoka, nieko nedarau (mano darbas toks specifinis, kad galiu ir is namu dirbti, o jis tuo metu pas mus trumpam gyveno..) ir pan. Buvo dar keletas ekscesu, kuriu as tiesiog negaliu pamirsti. Vyras nori, kad normaliai bendrautume su jo broliu, bet as tikrai negaliu, nes zinau koks pastarasis ozys, ir kad juo tikrai pasitiketi negalima. Nelaikau pykcio, net diplomini jam nemokamai parasiau ir su kursiniu padejau, bet kad artimiau bendrauti negaliu, nes atsimenu, kaip su manim elgesi.
Kartais pagalvoju, gal reiketu paprasciau i visa tai ziureti.. net nzn.
Papildyta:


man lygiai tas pats, tik antra karta jau nusisuku galutinai.

su MB broliu tai cia tik kaip pavyzdi parasiau, nes is tikro jis nemazai nuveike, mane terorizuodamas...

[quote=JaLooSion,2009 06 10, 22:54]


Na, ne, apie pykti as nieko nekalbejau. Negaleciau tai pykciu pavadinti. Niekad nesaukiu, nereikalauju kazkokiu neimanomu dalyku is kitu zmoniu. Bet jei matau, kad i mane nukreiptas poelgis man nera priimtina, uzsidega tarsi lempute kazkokia. As tikrai tam zmogui nedarysiu nieko blogo, ir net padesiu, jei manes prasys. Bet artimesnio kontakto nuo to momento nelieka, tik formalus bendravimas. Nes is karto pradedu galvoti, kad lygtais mane pazinodamas zmogus turejo susimastyti, kaip reaguosiu ir susilaikyti. Taip pat negaliu toliau pasitiketi tuo zmogumi. Kaip matot nemazai pasekmiu ir kartais nuo kencia aplinkiniais. Pvz., kai dar su MB susitikinejome, jo brolis pavydedamas daug bjaurybiu man pridare. Karta net atvare man MB i darba ir pradejo pasakot, kokia as tokia ir anoka, nieko nedarau (mano darbas toks specifinis, kad galiu ir is namu dirbti, o jis tuo metu pas mus trumpam gyveno..) ir pan. Buvo dar keletas ekscesu, kuriu as tiesiog negaliu pamirsti. Vyras nori, kad normaliai bendrautume su jo broliu, bet as tikrai negaliu, nes zinau koks pastarasis ozys, ir kad juo tikrai pasitiketi negalima. Nelaikau pykcio, net diplomini jam nemokamai parasiau ir su kursiniu padejau, bet kad artimiau bendrauti negaliu, nes atsimenu, kaip su manim elgesi.
Kartais pagalvoju, gal reiketu paprasciau i visa tai ziureti.. net nzn.
Papildyta:

Nu jo, tada suprantama Keista ko tas brolis dar tikisi is taves, jei taip negraziai elgesi

Tai tu moki atleisti. O atmintis yra toks jau dalykas. Jeigu atleisti nori, jei stengiesi - viskas gerai, viska tu moki. Pamirsti gyvenimo ivykius, o ypac nemalonius yra beveik neimanoma. Tad, sveikinu, dilemos tu neturi.

Asmeniskai, jei mane stengiasi izeisti tiesiog isbraukiu siuos zmones is savo gyvenimo. O ant artimuju nekila man ranka pykti - juk mano artimieji. Nu, nusisnekejo jie, dar kazka. Tegul. Jokio skirtumo.

Atrodo, kad atleidziu, bet kazkur giliai pyktis islieka. Ir dazniausiai taip buna del visokiu smulkmeneliu, pvz, kas nors pasako kokia izeidziancia fraze, tai kelerius metus nepamirstu, o didesnes nieksybes galiu greiciau atleisti ir pamirsti.

[quote=Clotilde,2009 06 11, 10:10]
[quote=JaLooSion,2009 06 10, 22:54]


Na, ne, apie pykti as nieko nekalbejau. Negaleciau tai pykciu pavadinti. Niekad nesaukiu, nereikalauju kazkokiu neimanomu dalyku is kitu zmoniu. Bet jei matau, kad i mane nukreiptas poelgis man nera priimtina, uzsidega tarsi lempute kazkokia. As tikrai tam zmogui nedarysiu nieko blogo, ir net padesiu, jei manes prasys. Bet artimesnio kontakto nuo to momento nelieka, tik formalus bendravimas. Nes is karto pradedu galvoti, kad lygtais mane pazinodamas zmogus turejo susimastyti, kaip reaguosiu ir susilaikyti. Taip pat negaliu toliau pasitiketi tuo zmogumi. Kaip matot nemazai pasekmiu ir kartais nuo kencia aplinkiniais. Pvz., kai dar su MB susitikinejome, jo brolis pavydedamas daug bjaurybiu man pridare. Karta net atvare man MB i darba ir pradejo pasakot, kokia as tokia ir anoka, nieko nedarau (mano darbas toks specifinis, kad galiu ir is namu dirbti, o jis tuo metu pas mus trumpam gyveno..) ir pan. Buvo dar keletas ekscesu, kuriu as tiesiog negaliu pamirsti. Vyras nori, kad normaliai bendrautume su jo broliu, bet as tikrai negaliu, nes zinau koks pastarasis ozys, ir kad juo tikrai pasitiketi negalima. Nelaikau pykcio, net diplomini jam nemokamai parasiau ir su kursiniu padejau, bet kad artimiau bendrauti negaliu, nes atsimenu, kaip su manim elgesi.
Kartais pagalvoju, gal reiketu paprasciau i visa tai ziureti.. net nzn.
Papildyta:

Nu jo, tada suprantama Keista ko tas brolis dar tikisi is taves, jei taip negraziai elgesi
[/quote]


taip, jis tikisi, ir vyras tikisi, ir uosviai tikisi. ir cia siaip tik pavizdinis atvejis, nes tokiu n kartu buvo..

As labai greitai atleidziu artimiems zmonems. Kitiems atleidziu priklausomai nuo to kaip ta 'sunybe' mane paveike. Jei labai skaudziai, tai tokius zmogucius dazniausiai isbraukiu is savo gyvenimo.

Deja pamirsti kazkodel nesiseka. Nera taip, kad mastyciau pastoviai apie tai. Ir net gali atrodyti, kad pamirsau. Bet sulaukus panasios 'sunybes' is to paties zmogeliuko visi prisiminimai atgyja, lyg tai butu vakar...

Nemokejimas atleisti, yra pats blogiausias charakterio bruozas, gal tai net yda.

I can forgive but not forget.. as atleidziu ir toliau bendrauju lygiai taip pat su zmogumi, bet pamirsti tu nuoskaudu, ypac jai jos dideles, niekaip negaliu.. visada jos su manim.. na nebent jau praeina labai ilgas laiko tarpas, arba apskritai nutruksta draugyste su zmogumi... na as cia aisku kalbu apie rimtus konfliktus ar problemas, o ne apie tokius, kad tu nepaskambinai, neisplovei indu ar kazka kvailo pamelavai tokius jau po poros minuciu ir atleidziu ir pamirstu

zinoma, kad priklauso nuo situacijos