Natūralu, kad žmogus jaudiniesi.
Kai kalbi nereikia užmiršti kvėpuoti, nes balsas pradeda drebėti, dėl netaisyklingo kvėpavimo. T.y. iš jaudulio užspausto kvėpavimo
Sunku su tuo kovoti, bet bandau....
Pasidalinsiu patirtim - as ne tik bijodavau kalbeti, bet dar ir mikciojau... Pirmam kurse, kai pas griezta destytoja reikejo referata perkaityti - negalejau istarti ne zodzio, nors buvau ji puikiai parasius. Destytojas taip kreivai i mane paziurejo... nieko jis nesuprato, buvau zlugus jo akyse. 
Po paskaitos blioviau nerealiai. Paskui suvokiau, kad visa ko saknys slypi pasitikejime savimi. Reikia ismokti patiketi savimi, savo jegomis, ir viskas eis kaip is pypkes. Ir, aisku, reikia puikiai pasiruosti.
Laimei, tas kirvis po menesio isejo is darbo, atejo kitas, truputi zvairas, tai ir as su savo kompleksais jutausi vietoje... Giliai ikvepiau oro pries referato skaityma, tariau sau - as sugebesiu, ir perskaiciau.
Dabar nuo to laiko praejo desimt metu, as pati daznai stoviu pries solidziausias auditorijas, dirbu pedagogini darba, skaitau pranesimus ivairiose konferencijos, ne tik lietuviskai, bet ir uzsienio kalba, problema nebepasikartoja (tiesa, dar kartais sumikcioju, bet jau labai retai, pries sunkiai istariama zodi giliai ikvepiu - padeda), nes gerai zinau, ka kalbesiu, visuomet gerai pasiruosiu, nusisypsau, pagalvoju, kad juk klausytojai irgi zmones, irgi nusisneka, manes nesuvalgys, ir - pirmyn.
Po paskaitos blioviau nerealiai. Paskui suvokiau, kad visa ko saknys slypi pasitikejime savimi. Reikia ismokti patiketi savimi, savo jegomis, ir viskas eis kaip is pypkes. Ir, aisku, reikia puikiai pasiruosti.Laimei, tas kirvis po menesio isejo is darbo, atejo kitas, truputi zvairas, tai ir as su savo kompleksais jutausi vietoje... Giliai ikvepiau oro pries referato skaityma, tariau sau - as sugebesiu, ir perskaiciau.
Dabar nuo to laiko praejo desimt metu, as pati daznai stoviu pries solidziausias auditorijas, dirbu pedagogini darba, skaitau pranesimus ivairiose konferencijos, ne tik lietuviskai, bet ir uzsienio kalba, problema nebepasikartoja (tiesa, dar kartais sumikcioju, bet jau labai retai, pries sunkiai istariama zodi giliai ikvepiu - padeda), nes gerai zinau, ka kalbesiu, visuomet gerai pasiruosiu, nusisypsau, pagalvoju, kad juk klausytojai irgi zmones, irgi nusisneka, manes nesuvalgys, ir - pirmyn.
Man keliai linksta vien nuo minties apie kalbėjimą daugiau nei keliems žmonėms 
Apie kelionę į sceną su kalba, net nešneku. Galva tampa tuščia, balsas trūkčiojantis ir primena viščiuka cypsėjimą, žinoma, galima skaityti, bet kad ir rega sutrinka
Apie kelionę į sceną su kalba, net nešneku. Galva tampa tuščia, balsas trūkčiojantis ir primena viščiuka cypsėjimą, žinoma, galima skaityti, bet kad ir rega sutrinka
QUOTE(Pampuškiukas @ 2005 11 24, 11:37)
Man keliai linksta vien nuo minties apie kalbėjimą daugiau nei keliems žmonėms Apie kelionę į sceną su kalba, net nešneku. Galva tampa tuščia, balsas trūkčiojantis ir primena viščiuka cypsėjimą, žinoma, galima skaityti, bet kad ir rega sutrinka
Apie kelionę į sceną su kalba, net nešneku. Galva tampa tuščia, balsas trūkčiojantis ir primena viščiuka cypsėjimą, žinoma, galima skaityti, bet kad ir rega sutrinka Patarimas is ilgametes praktikos. Kai einate kalbeti pries auditorija, isivaizduokite, kad esate vienintelis ekspertas, taip puikiai zinantis pristatomaja tema. Tai prides pasitikejimo savimi.
Auditorijos baime iveikiama tik per nuolatine praktika. Todel kalbekite kiek imanoma dazniau ir visomis imanomomis progomis. Taip palaipsniui dings ir raudonis veide (ojoj, kiek jis mane kamavo), ir drebantis balsas, ir baime.
Siaip tai viesas kalbejimas yra visai smagus reikalas, tik iki to "smagumo" veda ilgas kelias...
Aš irgi bijau šnekėt prieš auditoriją. O kai prisimenu bakalauro gynimą Pas mus prieš viešąjį gynimą būna katedriniai, tai per jį kai teršiausi: Susimakalojau per skubėjimą, o kai gavau krūvą klausimų, pradėjau žiobčiot, išmetė visą raudonom dėmėm ir vos nenualpau, liepė sėstis Aišku šis pasirodymas atsiliepė mano pažymiui, nors per viešąjį pasirodžiau gerai (valerijonų išgėrus), klausimų daug nesulaukiau (turbūt bijojo, kad nenualpčiau). Komisijoj nusprendė, kad man negali rašyt 10, nes aš nepasitikinti savimi
Jau po pusmečio ginsiuos magistrinį. Nerealiai bijau, nors dabar jau esu pasitreniravus, sudalyvavus keliose konferencijose, kas mėnesį reikia kokiam dalykui paruošt pristatymą.
Nusprendus nepasiduoti, akis draskysiu...
Pas mus prieš viešąjį gynimą būna katedriniai, tai per jį kai teršiausi: Susimakalojau per skubėjimą, o kai gavau krūvą klausimų, pradėjau žiobčiot, išmetė visą raudonom dėmėm ir vos nenualpau, liepė sėstis Aišku šis pasirodymas atsiliepė mano pažymiui, nors per viešąjį pasirodžiau gerai (valerijonų išgėrus), klausimų daug nesulaukiau (turbūt bijojo, kad nenualpčiau). Komisijoj nusprendė, kad man negali rašyt 10, nes aš nepasitikinti savimi Jau po pusmečio ginsiuos magistrinį. Nerealiai bijau, nors dabar jau esu pasitreniravus, sudalyvavus keliose konferencijose, kas mėnesį reikia kokiam dalykui paruošt pristatymą.
Nusprendus nepasiduoti, akis draskysiu...
Auditorijos baimė man gerai pažystama... 
Kai pirmame kurse reikėjo prieš auditoriją darbą pristatinėt, vos infarktas neištiko. Spaudimas taip sukilęs buvo... Net akyse viskas lietis buvo pradėję.
Dabar jau ketvirtame kurse. Šiek tiek lengviau, bet jaudulys vis tiek yra.
Kai pirmame kurse reikėjo prieš auditoriją darbą pristatinėt, vos infarktas neištiko. Spaudimas taip sukilęs buvo... Net akyse viskas lietis buvo pradėję.
Dabar jau ketvirtame kurse. Šiek tiek lengviau, bet jaudulys vis tiek yra.
Aš jau pradedu galvoti, kad turiu psichologinių problemų
Esu studentė ir reikėjo šiandien perskaityti pranešimą. PERSKAITYTI. Ir man nepavyko visko perskaityti... Gerai, kad pristatyti turėjau ne viena, tai paprašiau kitos merginos baigti skaityti... Aš nežinau kas tai, protu suvokiu, kad nėra ko bijoti, bet yra toks stiprėjantis vidinis nerimas, ir skaitant vis stiprėja, kol nebegaliu ištarti nė žodžio
Gal koks psichiatras čia padėtų....
Esu studentė ir reikėjo šiandien perskaityti pranešimą. PERSKAITYTI. Ir man nepavyko visko perskaityti... Gerai, kad pristatyti turėjau ne viena, tai paprašiau kitos merginos baigti skaityti... Aš nežinau kas tai, protu suvokiu, kad nėra ko bijoti, bet yra toks stiprėjantis vidinis nerimas, ir skaitant vis stiprėja, kol nebegaliu ištarti nė žodžio
Gal koks psichiatras čia padėtų....
Bijoti yra labai natūralu. Sakoma, pažvelk baimei į akis ir ji nusisuks pirmoji... Žinoma, lengviau pasakyti nei padaryti, ar ne?
Drebantis balsas, džiūstanti burna, net virpulys ar šaltkrėtis, noras vis bėgti į tualetą yra organizmo pranešėjai apie nerimą. Pažįstama tai ir man-ir oro pritrūksta,bijau,o dar pamatai kokio svarbaus asmens(ar šiaip) veidą nelaimingą bekalbant, kraujas sustingsta... bet svarbiausia tikėti tuo, ką kalbi ir ruoštis iš anksto(garsiai sau skaityti referatą, kalbėti, įsivaizduoti auditoriją) Svarbiausia, neišsigąsk, kad šįkart nepavyko ir nepriimk to, kaip normos. Eik į savo baimę ir nugalėk ją, max sumažink- tai įvyks laikui bėgant.
Iš savo praktikos pastebėjau, kad man kritinės yra pora pirmųjų minučių, paskui viskas ok-prisimeni, ką norėjai pasakyti, sklandžiai klostosi. Net jei pristatau rašytą darbą, į jį įsigilinu taip, kad lapo mažai reikėtų ir galėčiau palaikyti ryšį su manęs klausančiais.
Jei labai jaudinuosi, taip ir pasakau- man nelengva jums kalbėti, nerimauju ir tikiuosi jūsų palaikymo. Bijoti natūralu, kiti tai supranta ir palaiko net žvilgsniu Aišku, jei kokie snobai susirinkę- atpilu kas priklauso į juos nežiūrėdama Arba vieną žmogų pasirenku, kam kalbu, kiti- nesvarbūs (pasąmoningai, aišku, taigi sėdi ir narsto mane, aišku)
Būtent studijų metais išmokau kalbėti "masėms", diskutuoti, palaikyti pokalbį ir greit reaguoti į oponentus, net kažkiek valdyti auditoriją, svarbu ne tik apie save galvoti(kaip bijai ), bet reaguoti į tai, kas vyksta aplink. Panaudoju šiuos įgūdžius ir dabar.
Drebantis balsas, džiūstanti burna, net virpulys ar šaltkrėtis, noras vis bėgti į tualetą yra organizmo pranešėjai apie nerimą. Pažįstama tai ir man-ir oro pritrūksta,bijau,o dar pamatai kokio svarbaus asmens(ar šiaip) veidą nelaimingą bekalbant, kraujas sustingsta... bet svarbiausia tikėti tuo, ką kalbi ir ruoštis iš anksto(garsiai sau skaityti referatą, kalbėti, įsivaizduoti auditoriją) Svarbiausia, neišsigąsk, kad šįkart nepavyko ir nepriimk to, kaip normos. Eik į savo baimę ir nugalėk ją, max sumažink- tai įvyks laikui bėgant.
Iš savo praktikos pastebėjau, kad man kritinės yra pora pirmųjų minučių, paskui viskas ok-prisimeni, ką norėjai pasakyti, sklandžiai klostosi. Net jei pristatau rašytą darbą, į jį įsigilinu taip, kad lapo mažai reikėtų ir galėčiau palaikyti ryšį su manęs klausančiais.
Jei labai jaudinuosi, taip ir pasakau- man nelengva jums kalbėti, nerimauju ir tikiuosi jūsų palaikymo. Bijoti natūralu, kiti tai supranta ir palaiko net žvilgsniu
Aišku, jei kokie snobai susirinkę- atpilu kas priklauso į juos nežiūrėdama Arba vieną žmogų pasirenku, kam kalbu, kiti- nesvarbūs (pasąmoningai, aišku, taigi sėdi ir narsto mane, aišku)Būtent studijų metais išmokau kalbėti "masėms", diskutuoti, palaikyti pokalbį ir greit reaguoti į oponentus, net kažkiek valdyti auditoriją, svarbu ne tik apie save galvoti(kaip bijai
), bet reaguoti į tai, kas vyksta aplink. Panaudoju šiuos įgūdžius ir dabar.
Paskaičiau čia visokių patarimų, gal ir aš bandysiu pasinaudoti kai kuriais. Turiu ir aš tokia auditorijos baimę jau nuo mokyklos. Kai kviesdavo mane atsakinėti aš negalėdavau nė žodžio pasakyt. Visiškai... 
buvo klaiku. Na dabar mano mąstymas pasikeitęs, bet vistiek labai sunku kalbėti didensnei žmonių grupei ir kai visų dėmesys į mane būna, taip mane raudonis išmuša, kad šakės ligtai stengiuos į jį nekreipti dėmesio.. bet kasnors po to paklausia: ko tokia raudona?
Turiu ir aš tokia auditorijos baimę jau nuo mokyklos. Kai kviesdavo mane atsakinėti aš negalėdavau nė žodžio pasakyt. Visiškai... buvo klaiku. Na dabar mano mąstymas pasikeitęs, bet vistiek labai sunku kalbėti didensnei žmonių grupei ir kai visų dėmesys į mane būna, taip mane raudonis išmuša, kad šakės ligtai stengiuos į jį nekreipti dėmesio.. bet kasnors po to paklausia: ko tokia raudona?
Isyankar, manau gal padetu tik kokia hipnoze o psichiatras nelabai gali padet . Na ka jis naujo pasakys... Cia nebent paciam kazkaip bandyt perlipt per save... Nors man taip pat nelabai iseina gerai kad bent neraudonuoju pries auditorija, bet uztat prakvepuot negaliu del to negaliu normaliai kalbet ir sirdis atrodo islips lauk:) ir tie visi patarimai visai nepadeda, net neisivaizduoju ko cia griebtis ko greiciau, nes kai ginsiuos diplomini, viska sugadinsiu 
o psichiatras nelabai gali padet . Na ka jis naujo pasakys... Cia nebent paciam kazkaip bandyt perlipt per save... Nors man taip pat nelabai iseina gerai kad bent neraudonuoju pries auditorija, bet uztat prakvepuot negaliu del to negaliu normaliai kalbet ir sirdis atrodo islips lauk:) ir tie visi patarimai visai nepadeda, net neisivaizduoju ko cia griebtis ko greiciau, nes kai ginsiuos diplomini, viska sugadinsiu 
