Autistukai - 5

oi tie pirštai
Maniškė pradėjo kokių 3-jų metų. Nuo to laiko rankų pirštų nagučių taip ir neteko kirpti. Tiek to nagai - ji kandžioja, nulupinėja ir pirštų pagalvėles. Iki žaizdų. Dabar "ant bangos" ir didysis kojos pirštas .Tai daro ne kokio didesnio susierzinimo ar nesaugumo metu. Nepadėjo nei specialūs lakai, nei pleistrai. Manau ji taip tiesiog išsprendžia padidėjusios stimuliacijos poreikį. Pastebėjau, kad truputį gelbsti vaikiški žiedukai ant pirštų, svarbu kuo daugiau jų. Tada pirštų galiukais gali žaisti juos liesdama.

Keistai jus man cia patariate. Tarkim kol vaikas mazas ir as su juo bunu namuose, as gal ir galiu suprogramuoti ir pasalinti (visai ar dalinai) priezastis, sukeliancias susierzinima. Taciau kaip tai reiketu daryti vaiku darzelyje ar mokykloje? Kaip tai reiketu daryti kai vaikui sukaks pvz.32? Gal reiketu susierzinima "susvelninti" raminamaisiais?
Kai as susierzinu - tyliai nusikeikiu. Man blogai ir as kenciu, o aplinkiniams - viskas gerai (isskyrus mano tylu keiksma).Manau, kad susierzinus kenteti - naturalu. Problema as izvelgiu butent susierzinimo israiskoje. Todel as ir klausiu mamu kaip su susierzinimo israiskomis jos tvarkosi. Ar tam yra kokios tai programos?

1. Kiek metų jūsų vaikui?
2. Ar niekada paniškai nebijojo klozeto/puoduko?
3. Nuo kelių metų pradėjo naudotis puoduku?
4. Nuo kelių metų pradėjo naudotis klozetu?
5. Ar išmokęs naudotis klozetu, niekada nedaro į "kelnes"?
cezi
mano vaikas1- 3,2m
2-ne
3-nuo 3m
4-nesinaudojam
5 daro ir daznai

sveikos mergytes,jungiuosi i jusu bureli maniskiui Bernardui jau kita menesi bus 6 metukai,kalbam daugiau tik angliskai ,lietuviski zodeliai tik pavieniai,sekanti rugseji jau eisime i mokykla,norejau jusu paklausti,i kokias mokyklas leidziate savo vaikucius Vilniuje(mes turime autizmo bruozu).aciu atsakiusioms.

Autizmas yra ne ipatinga busena, o psichine negalia.
O del to istraukimo is tos busenos tai manau dar labai priklauso viskas nuo situacijos, kiek stipriai vaikas uzsidares ir pan. Nesakau, kad visiems yra tas pats gerai, bet manau, kad mano sunui tikrai nereikia ramybes ir vienatves, nes ir pati matau, kad ji tai zaloja.





Na, man atrodo kad filosofiskai paziurejus tu ir pati modifikuoji vaiko elgesi kurdama jam NENORMALIA[NENATURIALIA] (ta taip vadinama SAUGIA) ir ramia aplinka. Juk taip nera gyvenime, nesedi zmones uzsidare kambariuose su raminancios spalvos sienomis. Na gal cia grubiai pasakiau, nesisizeisk prasau, nenoriu izeisti. Tiesiog emociju daug.
Tokiu budu gaunasi, kad tu modifikuoji vaiko elgesi kurdama jam kazkokia specifine apsupti. Ar as cia kliedziu pasakysi?

Neregys vaikšto su lazdele, širdininkas nesportuoja, nėščia moteris nerūko, alkoholikui negalima alkoholio...
...nežinau ar kliedi

Saugi aplinka pagal mane:
Namai - bute yra daug daiktų, skirtų sensorikos poreikiams (turėčiau daug pinigų - įrengčiau atskirą sensorinį kambarį) sienos nukabinėtos paveikslėliais, ženklais, taisyklėmis, dienotvarkė. Atėjęs į tokius namus prašalietis pasakytų - nenormalu.

Ugdymas - bet koks elgesio modifikavimas - ar tai būtų paskatinimo naudojimas, ar paskatinimo atėmimas ar bausmė - yra minimum neetiški bet kokio žmogaus atžvilgiu. Todėl mano siekiamybė, kad vaikas būtų ugdomas, paisant jo jausmų.
Dažnas vėlgi sakys - nenormalu - visas pasaulis egzistuoja pagal "o kas man už tai".

Sociumas- vien dėl to, kad kažkas elgiasi kitaip, nei dauguma, nėra blogas elgesys.
pvz. maniškė mėgsta dainuoti. Tekstas žinoma nelabai suprantamas, bet ji tobulai intonuoja, tai tas pomėgis nėra iš tų, kurie galėtų labai erzinti aplinkinius. Esmė, kad dainuoja ji visur - ir parduotuvėje ir gatvėje. Dažnas atsisuka pažiūrėti. Veidai būna nustebę ir susierzinę - maždaug "kas čia per keistuolė, ir ko ta mama jos netildo - čia juk ne namai". Džiugu, kad minioje pasitaiko ir NENORMALIŲ, kuriems mano vaikas akivaizdžiai pakelia nuotaiką.

As nesupratau is tavo parasymo apie saugia aplinka. Ar yra kokios literaturos saltiniu? Kol kas as nesuprantu kaip tai reiketu daryti ir kas dar be musu seimos gales tai toleruoti. Kai vaikas pradeda liesti ar laizyti supermarketo lentynose sukrautas prekes - sory. As bandau nutraukti jo veikla, nes zinau, kad tai nenormalu. Vaikui prasideda isterija. Jis susierzina ir pradeda grauzti pirstukus. Demesi i mudu atkreipia ne vienas ir ne du. Ju veidai nustebe. Atsiranda praeiviu, kurie nususilaike puola aukleti mane, neva as neaukleju savo vaiko...
Cute, kaip tu patartum elgtis man tokioje situacijoje? Beje, aciu uz patarima del pirstu grauzimo Mes esam isbande aibe budu, bet su ziedeliais - dar ne. Kol sedziu namuose su vaiku, reikes pabandyti (jis gi vyrukas:))

brandt, nežinau ar yra kokia literatūra. Vienintelė literatūra internete - suaugusių autistų patarimai ir paaiškinimai.
Dėl parduotuvės: mums jau kažkiek lengviau su šita vieta. Buvo ir pas mus visko - ir žviegdavo parkritusi tarp lentynų ir negalėdavau išaiškinti, kad to ar ano negalima. Po daug kartų abipusių kankinimųsi ir aplinkinių kraupinimo, tiesiog stengdavausi išvengti ėjimo į parduotuvę su vaiku. Visų pirma dėl jos pačios, aplinkinių replikos manęs jau "nebekabino". Jei vistik tekdavo eiti kartu ir dar būtinai reikdavo apsipirkti greitai, tai prasidėjus nenumatytam išsiderinimui, tiesiog palikdavau ją gulėti ant grindų arčiau kasos, pati paprašydavau žmonių užleisti man eilę, po visko imdavau vaiką į glėbį ir išsinešdavau. Taip bent žymiai sutrumpėdavo stresavimo ir decibelų laikas.
Dabar, einant į parduotuvę, aš rankoje turiu sąrašą su savo pirkiniais, o ji savo (prieš tai kartu susitariam kas ir kiek jame gali būti tą dieną parašyta). Mergica labai reikšmingu veidu sulaksto po parduotuvę vaikišku vežimėliu su savo sąrašu, o aš turiu irgi greitai "suktis", nes tuoj ant visos parduotuvės pasigirsta raginimas: "Mama, nu greičiau".

Nebijokit paprašyti aplinkinių pagalbos. Žmonėms patinka jaustis reikalingais. Aš "griebdavau" kokią bespoksantį dieduką ar jaunesnį vyrą (močiutės mums nelabai suveikdavo ) ir paprastai sakydavau, kad man reikia jo pagalbos. Dažnai vaikas sureaguodavo vien į jo prisiartinimą, jei neveikdavo, nei žmogaus kalbinimas, tai jis nors padėdavo man su pirkiniais ir vaiku išeiti iš parduotuvės.

o ka mum daryti jei vaikas gali viduri parduotuves , atsitoti nusimauti kelnes ir pradeti saukti sisi ar kaku aplinkiniai ziuri kaip i nenormalius, nes kelis kart buvo taip ir nesvarbu kur esam pardutuvej sventei ar namie , kai savaitgali isejom i miesta jis vidury miesto nusimove kelnes

Mano sunus pernai irgi nulupo vieno pirsto pagalvel skyle net buvo, kraujas bego, nesaukiau, neaaiskinau, kad negalima, as ji vis atitraukdavau nuo to veiksmo, buciniai, idomus zaislas, saldainis, svarbiausia matyti kai pradeda, mums padejo, zaugiau nei vieno nukramtymo!
Jei jie ir nenori apkabinimu, bandykit, as visus metus mokinau ji apsikabi ti pajusti to malonuma, ir jam ir ma gera, jis atbega pas mane isplestomis rankomis!

Tavo pavyzdys su parduotuve - isaugamas dalykas, todel patarciau reciau vedziotis vaika i parduotuve, arba nesivesti isvis, kol jis neptaps pakankamai ramus ir prades suprasti draudimus, skirti kas galima, kas - ne. Ir nesakyk, kad vaika reikia slcializuoti - tampyti su savim visur, kur imanoma, keliant diskomforta tiek jam, tiek aplinkiniams - ateis laikas ir galesi ji vestis kur nori, o iki to laiko jis gali patupeti namie, darzelyje ar dar kur nors. Sita sakau is patirties, o ne is knygu - gyvenau pakankamai uzdarai, kol vaikai paaugo, i poarduotuves stengiausi eiti be ju, kiek leido galimybes, ir pstikek, nieko blogo nenutiko. Kaip tik - isteriskas vaikas isaugo savo nerimo ir agresijos priepuolius ir dabar nuo kitu skiriai nebent kalbos maniera ir didelemis spragomis mokykliniu ziniu bagaze, ka atstatyti jau per velu - per pusmeti nesukisiu jam 10 klasiu kurso, todel taip ir liks, bet vat eina jis dabar su manim visur, noriai bendrauja ir nematau jokiu minusu tame, kad iki 12-14m nesistengiau jo per prievarta socializuoti ir vesti i viesuma vien tam, kad pratintusi prie "normalaus" pasaulio. Vaiksciodavome tik i poliklinika pas psichiatre, psichologe, socialine, nuo 4 klases lanke KTU kompiuterininku mokykla, kuri buvo jam didziulis atradimas, bet leidau ji ten tik del to, kad pats labai norejo ir verzesi, o ne todel, kad man atrode reikalinga - neverciau nieko lankyti ir daryti, kas nepatikdavo, paskui kai supratome, kad toje mokykloje darosi per sudetinga (vaikas niekaip nesuvoke kodel turi gilintis i tokias programas kaip excelis, wordas ir pan, jeigu ji domina tik programavimas), nuvedziau i filmavimo bureli, o paskui seke sportas - Wing Tsun treniruotes, kurias lanko jau treji metai ir labai jomis dziaugiasi Nieko nedariau per prievarta, apart tam tikru dalyku namuose - praustis, maudytis, persirengti svariais drabuziais (buvo keliu metu laikotarpis, kai jis to paniskai nenoredavo daryti, todel tekdavo papluseti, kad ikalbet, isreiikalaut), pamoku ruosimas, kai kurie darbeliai namuoe - isnesti siuksles, suplauti indus, tvarkytis kambari. Del paskutiniuju dalyku kovojame po siai dienai - nenori nieko daryti, nori tik kur nors su manim eiti. Jau issipleciau, todel baigsiu. Beje, saugia aplinka savo vaikui kuriau kaip imanydama tiek namie, tiek mokykloje bei visur kitur, ir manau, kad labai gerai dariau, nes jei buciau auklejus ir ugdzius kazkaip kitaip, bandydama priversti vaika taikytis prie aplinkos, garantuoju, kad po siai dienai tureciau isteriska, nevaldoma ir nesivaldanti agresyvu sunu

Nezinau cute, as tiesiog nepriliginu autistiskumo prie tokiu negalavimu kaip aklumas ir pan. As tikiu, kad su autistiskumu galima kovoti, na gal ne kovoti, bet bandyti ji nugaleti, ir kazkokiame laipsnyje tai tikrai pavyksta padaryti daugeliui mamu.
O dar as manau, kad didzioji dauguma autistuku "gereja" laikui einant vien del to, kad jie gyvena socialu normalu gyvenima, eina i darzelius ir pan.
Pabandyk atskirti kad ir sveika vaika nuo zmoniu, jis tikrai taps autistiskas.
Na, cia mano nuomone.


O as tame nieko baisaus nematau. Ziuriu, taviskis 2006-u gimimo. Dar gi maziukas. Kas cia tokio. As gal bandyciau paaiskinti... kad na parduotuveje taip negalima elgtis.

Linabalt, nezinau kodel, bet man asmeniskai yra kitaip.
Mano sunus iki metu ir 10 men buvo izoliuotas praktiskai. Nesigilinsiu i detales, bet taip susikloste tiesiog.
tadu as pradejau suprasti, kad jis kaip laukinis, kad jam truksta bendravimo... tas autistiskumas per krastus lindo... ir pan.
Nuo 1.10 metu mes pradejom po truputi ji "isvesti i pasauli"/ is pradziu tik per iseigines i euroopa palakstyt, po to dazniau... veliau i svecius ir t.t.
Buvo laikas kai mano sunus atveztas i poliklinika iejus i pastata rekdavo nenormaliai, nors niekas jam nieko nedare... o dabar jis ramiai eina i svecius, zaidzia su vaikais (kiek jo raida aisku leidzia), nebijo svetimu, nemerkia akiu kaip dare anksciau, svetimu tik pirma laika drovisi... ir pan.
Tikrai matau rezultata. Visa tai ivyko per puse metu.
Galvoju dabar kas butu jei laikyciau ji namie ir toliau?
Ir net nenoriu isivaizduoti.
Dabar mes ir toliau intensyviai vazinejame i svecius, lankomes visur, parduotuvese ir prekybos centruose, ir nieko baisaus as tame nematau, kad jis noredamas zaisti zaisliukais zaislu pardeje paverks kai liepsiu iseiti paejus zaisla i vieta... ir VRC man sake, kad jei nera epilepsijos nieko nenutiks tam vaikui, kad truputi sudrausmintas bus ir pamokytas elgesio normalaus.