Dienos sentencijos, aforizmai 14 Tema

Nežinau, tik šiuos žodžius man parašė, kai buvo labai sunku, tai ir pasidalinau

Vaikystė. Pats gražiausias ir, neabejotinai, pats TIKRIAUSIAS gyvenimo laikas. Laikas, kai tikrai gyvenome – kasdien ir mokėjome džiaugtis paprastais dalykais. Nežinojome žodžių „gyvenimo prasmė“ ir nesprendėme sudėtingų būties klausimų. Ir ne todėl, kad buvome maži, kvaili ir nieko nesupratome. Vaikai supranta labai daug. Jų mąstymas yra paprastas ir supratimas paprastas, bet toks teisingas ir tikras, kokio mes, suaugę, nebesuprantame. Didieji pasaulio filosofai tai suprato ir stengėsi mokytis iš vaikų. Vaikystėje mes tiesiog gyvenome, savo paprastą gyvenimą, tokį, kokio dabar, būdami protingi, turėdami ne vieną diplomą, ieškome. Ieškome ir mokomės. Mes nebemokame tiesiog paprastai gyventi, einame į seminarus, pas psichologus, garbūs lektoriai moko, kaip reikia išmokti džiaugtis, kaip tapti laimingu, kaip rasti gyvenimo prasmę. Vaikystėje mes negirdėjome žodžio problema. Paprašykite dabar vaiko atsakyti į kokį nors ,jūsų manymu, sudėtingą klausimą, jis atsakys , labai greitai. Ir atsakymas jo bus labai paprastas. Toks paprastas, kad mums dar reikės sugebėti „nusileisti“ iki to paprastumo, kad suprastume. Vaikų niekas nemokė – eikite ir džiaukitės pirmuoju sniegu. Vaikystėje turėjome tikrus draugus, pykti mokėjome, bet trumpai, ir taip greit vėl susitaikydavome. Dienos prabėgdavo taip greit – bėgiojome, važinėjome dviračiu, šokinėjome per virvutę, žaidėme kamuoliu, mergaitės – žaisdavome namus, berniukai – karą. Mokėjome svajoti ir apie tai kalbėtis, kad būsime kosmonautai, balerinos, ledų pardavėjai. Dabar einame į sporto salę. Vasarą` bėgame ant bėgimo takelio. Dažnai tai darome todėl, kad reikia. Reikia turėti gražų kūną, numesti tuos keletą kilogramų. Mus suaugusius moko, kaip turime teisingai valgyti – kiek kartų per dieną, ko, kiek. O ar atsimenate, kai buvome vaikai, mes valgydavome tada, kada pasijausdavome alkani, ir kiek kovodavo mūsų mamos, kad įbruktų mums maistą, tada, kai nenorėjome valgyti.
Kaipgi taip mes, suaugę, paprastus dalykus pavertėme sudėtingais? Kodėl iš mūsų gyvenimo dingo tokie paprasti dalykai kaip nuoširdumas, atvirumas, tikėjimas, užuojauta ir pagalba kitam, tiesos sakymas? Žmones, kurie dar tai turi, išsaugojo, dažnai pašaipiai pavadiname naiviais. O patys, išdidūs, savimi patenkinti, „išsikovoję „ vietą gyvenime, jaučiamės nelaimingi.
Kiekvieno mūsų viduje gyvena vaikas. Tas, iš praeities, nesugadintas suaugusiųjų gyvenimo taisyklių. Mes jį giliai savyje uždarėme ir neleidžiame, kad primintų paprastas paprasto gyvenimo tiesas. Mes neleidžiame, nes privalome (taip manome) būti stiprūs, tvirti, ir gink dieve, neleisti pasirodyti jokioms emocijoms. Nebemokame net verkti. Taip ir gyvename. Jei tai galima pavadinti gyvenimu. Vietoje to, kad išlaisvintume savyje slypintį vaiką su visu tuo, ko mums taip trūksta, mes sukuriame ištisą mokslą – kaip būti laimingu ir džiaugtis gyvenimu. Ir išdidžiai mokomės...Vaikai iš mūsų nusijuoktų...

Milda Le

Gali užmerkti akis ir nieko nematyti. Bet negali užmerkti širdies ir nejausti…

Kartais gailimės praradę tai, ko niekada ir neturėjom...

Aš retai galvoju apie savo apribojimus, ir jie niekada manęs neliūdina. Gal kartais vos pajuntu ilgesio prisilietimą, tačiau jis lengvutis, lyg vėjelis tarp gėlių.
/Helen Keller/

Tu nežinai,
Kaip degina tyla,
Lyg ugnį širdyje kas kurstytų,
Kaip slenka valandos,
Ir šimtmečiu tampa diena,
Tik laukt gali – minutė po minutės...
Tu nežinai,
Kaip žudo nežinia,
Kankindama be gailesčio,
Tikėjimą ir viltį bandanti atimti,
Juoda gili bedugnė nežinia...
Tu nežinai,
Kad galima joje nugrimzti,
Lėtai... ir niekad neiškilti.
Tu nežinai...
Nes jei žinotum –
Dar tikiu – grąžintum viltį,
Kad tyla - ne amžina,
Nejaugi taip sunku prabilti?...

LAIMĖ - ji prasmę turi tik tada, kai yra su kuo ja dalintis!

Moteris visada skraidys. O ant sparnų ar ant šluotos - priklauso tik nuo vyro.

Pats gražiausias poelgis – Atleisti. Pati geriausia gynyba – Šypsena. Pati galingiausia jėga – Tikėjimas. Pats geriausias palaikymas – Viltis. Pati geriausia dovana – Meilė...

- Atsitiktinės būna tik santuokos, - sakydavo mano močiutė, - o meilei reikia rinktis patikimą žmogų!

Idealių santykių nėra. Yra moteriškas išmintingumas – nepastebėti vyriškų kvailysčių. Ir vyriškas stiprumas – atleisti moteriškas silpnybes.

Nusibodo viskas! Pavargau! Eisiu į vienuolyną! Į vyrų vienuolyną... trims dienoms, o gal ir keturioms... Pažiūrėsim kaip priims...

Taip jau gyvenime yra, jei turiu kelis kelius į savo tikslą tai būtinai pasirinksiu patį patį sunkiausią.. Vėliau gailėsiuos, paskui planuosiu kaip jį įveikti, užsispirsiu ir įveiksiu, o tada aukštai iškelsiu galvą ir tyliai sau pasakysiu : "Man pavyko!".. O tada vėl žengsiu kitu sudėtingu keliu..

Gyvenime ateina tokia akimirka, kai suvoki kas iš tikro svarbu, kas niekad nebuvo ir kas visad bus.
Papildyta:
Niekas nesuartina taip, kaip bendros nuodėmės.

Not every relationship is meant to last forever. And sometimes it‘s the best thing for you to do is to take a step back and give youserlf a chance to breath.

Ne kiekvieni santykiai tęsiasi amžinai. Ir kartais geriausia, ką gali padaryti, tai atsitraukti ir suteikti sau galimybę įkvėpti... (angliškai geriau skamba)

Tavo mintys kaip magnetas pritraukia visa, ko gyvenime trokšti.

Ko man iš tikrųjų reikia, ko aš iš tikrųjų ieškau, negaliu apsakyti žodžiais. Esmė ne žodžiuose: man reikia meilės. Man reikia to, kas atsitinka, kai išsijungia smegenys ir pradeda veikt širdis.

„Kiekvienas žmogus širdyje nešiojasi viltį. Jeigu kartais ji žlunga, tai jokiu būdu nereiškia, kad žlugo viskas.“

Gražiam filme leisčiausi paskui jį lietui lyjant ir, prie kitos sankryžos užsidegus raudonai šviesai, pultume vienas kitam į glėbį. Bet mes ne filme. Mes gyvenime, kur taksi nuvažiuoja.

"Koks asilas pasakė, kad viltis miršta paskutinė? Ji niekada nemiršta." D.Jazukevičiūtė,

Meilė suteikia mums jėgų, kai reikia ginti tuos, kuriuos mylime, bet susilpnina,kai tenka stoti į nemalonią akistatą su jais pačiais.

"Tėtis paklausė penkerių metų Aleksiuko:
- Kas tau labiausiai tėtyje patinka?
Minutėlę pamąstęs, berniukas atsakė:
-Mama. " (Bruno Ferrero, Ar ten aukštai kas nors yra? )

Kai uždirbi dvi rupijas, už vieną įsigyk vakarienei duonos, o už kitą nusipirk jacintą, jis papuoš tavo gyvenimą!


(Indų patarlė)