Į mokyklą 6 ar 7 metų?

Nors aš turbūt taip pat šioje temoje jau esu rašiusi, dabar prisijungsiu prie padrąsinimų Mano dukra pirmą klasę pradėjo lankyti penkerių (6 suėjo gruodį). Šiemet baigė aštuonmetę. Apie saulytes, lygius ir dešimtukus net neverta rašyti - kaip pirmą, taip ir visas kitas klases ji baigė būdama viena geriausių klasės mokinių. O šiemet sugebėjo įstoti ir į gimnaziją, kur atranka turbūt griežčiausia ir sunkiausia Lietuvoje - Vilniaus Licėjų. Beveik dveji - taip, o čia kai kas dvejojate dėl vienerių - metai neturėjo jokios neigiamos įtakos aukštiems pasiekimams. Pritariu, kad jei vaikas gabus - nėra ko jį stabdyti. Ar jeigu būtume išleidę į pirmą klasę septynerių (tais metais tai dar buvo galima - nors kalendoriniais metais būtų suėję aštuoneri), ji jau būtų virtuvėje susintetinusi atominę bombą ar laimėjusi Nobelio premiją? Nemanau. O tingėjimas mokytis, kai viskas gaunasi savaime be jokių pastangų, būtų galėjęs įsimesti. Nes ir dabar mokytis nepersistengia.

o ko cia negali patiketi - tai pirmos klases kursas.
Sunus atejo neskaitydamas, bet po keliu men jau skaite normaliai. Dukra dabar jau paruosiamojoje bando po truputi skiemenuoti. Bet rasyti jie raso tik spausdintines raides - rasytines mokysis jau pirmoje klaseje. Ir mokytoja dar per susirinkima perspejo, kad tevai nemokytu vaiku rasytiniu raidziu, nes ismoko blogai ir vaikui po to sunku persilauzti.

Ir dar galiu pridurti, kad maniskis ir ne is paciu didziausiu ir kudutis o vat per metus mokslo sugebejo ir klasioka praaugti

Nieko sau... Sveikintina tiesiog. O ar nebuvo gaila tokios mazutes leisti? Mes dar laukiam PPT isvadu, bet visi rodikliai rodo, kad reikia leisti anksciau, iskyrus ugi ir svori

Gaila buvo daugiau tiems, kas jos gerai nepažinojo Mums buvo gaila, kad gali nepriimti į pirmą klasę, nes labai jau jaudinosi eidama daryti tų "testų", po to užmigti negalėjo, laukdama rezultato - stodama į Licėjų taip nesijaudino, kaip į pirmą klasę... Bet mintis apie pirmą klasę 5 metų pakišom ne mes, o mokyklos direktorė. Nežinau, gal tais metais vaikų sunkiai surinko, bet kai mes su dukrele užėjom pasiteirauti dėl nulinės klasės, pana pradėjo vaidinti, ką moka, ant direktorės stalo gulintį laikraštį skaityti, kai niekas jos neprašė, ta ir pasiūlė - o gal nori būti pirmokėlė? Ir nusprendėm pabandyti atlikti tuos testus - galvojom, kad nieko neprarasim.

Dukrytė taip pat neatitiko fizinių rodiklių, šalia ūgio ir svorio dar yra toks "testas" su dešine ranka per viršugalvį pasiekti kairės ausies spenelį ar tai viršų - ji nepasiekė, galvos ir galūnių proporcija dar buvo leliukiška. Bet su kūno kultūra reikalai savaime išsisprendė, nes ji turėjo sveikatos problemų, dėl kurių jai buvo skiriama spec. grupė. Tad iš jos nebuvo reikalaujama normatyvų, priklausančių pagal klasę.

Problema, dėl kurios netgi gailėjomės anksčiau išleidę į mokslus, buvo klasiokai. Kaip įvardijo auklėtoja, "pasikėlę" vaikai. Jie niekaip nenorėjo pripažinti, kad jaunesnės sesutės amžiaus mergytė turi teisę mokytis su jais. Neabejoju, kad tėvai namuose prie to prisidėjo savo apkalbomis, nes vaikai patys gal ir nenuspręs, kam vieta su jais mokytis, o kam ne. Dar pirmoje klasėje per rugsėjo pirmąją visi šurmuliavo, kad čia ne pirmokė, o kažką atlydėjusi sesutė. Na ir po to jai nuolat aiškindavo, kad jos vieta darželyje, kad ji mažvaikė, verksnė, pagriebę netgi kartą tempė į netoli mokyklos esantį darželio pastatą. Ir geri mokymosi rezultatai niekam nebuvo rodiklis, kad šitą vaiką reikia gerbti bent jau kaip sau lygų.

Klasėje ji neturėjo nė vieno gero draugo, nors šiaip nėra uždara ar nebendraujanti. Jos draugės buvo (ir yra, nes bendravimas nenutrūko, priešingai, nei su buvusiais klasiokais) iš kitų klasių, ypač metais jaunesnės. Pertraukas ji leisdavo toje klasėje, ir net galima sakyti, jog gyveno tos klasės gyvenimą, kuriai galbūt ir būtų priklausiusi, jeigu būtų išėjusi į pirmą klasę laiku.

Todėl, jeigu sprendžiate pirmos klasės klausimą, pagalvokite ir apie tai, kaip jūsų vaikas bendrauja, ar jis sugebėtų atsilaikyti prieš kolektyvo spaudimą, jeigu taip nutiktų, ar liktų nesugniuždytas ir išeitų iš situacijos pakelta galva. Nors niekas nesako, kad taip nutiks, čia turi susidėti daugiau aplinkybių - tiek klasiokų ir jų tėvų "pasikėlimas", tiek mokytojos pozicija, tiek paties vaiko charakteris. Pasidomėkite, ar tą klasę neketina lankyti kaimynų, draugų vaikai, su kuriais jūs ir jūsų vaikas gerai sutaria. Kad jei kas - o maža kas? - turėtumėte užnugarį.

Bet jeigu reikėtų dabar po visko vienu žodžiu įvertinti savo pasirinkimą, tai pasakysiu - nesigailiu. Dukra išmoko dirbti (jei jau ir dabar neretai darydavo pamokas paskutinę minutę, kiek likdavo laiko nuo draugių, kompiuterio, ir vis vien baigė dešimtukais, tai neįsivaizduoju, kas būtų buvę, jeigu būtų išėjusi į mokyklą po metų, ji būtų išvis nedirbusi), ir neabejotinai tapo stipresnė, užsigrūdino. Tikiuosi, Licėjuje bus kitoks bendravimas ir kitokie žmogaus vertės kriterijai, nei paprastoje mokykloje, ir ji dar patirs, ką reiškia braukti ašarą per išleistuves ir gailėti išsiskyrimo su klasės draugais.

Erszebeth labai gražiai rašo.Visiškai sutinku,kad būtina atsižvelgti į vaiko gabumus ir neužtverti kelio jo pasiekimams.
Bet man keista valstybės pozicija-gabius tiria,kelia reikalavimus,kad būtų kuo sunkiau patekti į pirmą klasę.
Reikalavimai sumažėja,jei tėvai nori metams atidėti mokslą vaikui,gimusiam gruodžio gale.Jokių ausų maniškė nepasiekia,jau darželyje grupiokai siūlė eiti į jaunesnių grupę,nes netikėjo,kad yra 6m-daugumai ji tesiekia petį.Mokslais nesidomi,skaito ir skaičiuoja verkdama...
Jau susitaikiau,nupirkau uniformą ir pasakoju apie mokyklą nepamiršdama tarp džiugių dalykų įterpti ir realijų...

jūsų įvardinta problema, mano manymu, yra viena esminių socialinis brandumas turi būti ne mažesnis už norą/galimybes gerai mokytis. Maniškė jau skaito virš metų (pradėjo nepilnai 5), skaičiuoja gerai, tiesa rašyti nemėgsta, bet piešia su malonumu. Tačiau į mokyklą neleisiu, nes matau, jog dar emociškai nepasiruošusi, "mamytės dukrytė" tikrai nesinori, kad apsiverktų klasėje paerzinta ar gavusi ne tokį įvertinimą, kokio tikėjosi. Nežinau, gal kada teks ir gailėtis dėl tokio sprendimo

Socialinis brandumas ar agresyvumas, noras ir mokėjimas žeminti kitus? Jeigu vaiką auklėji kitaip, po metų ar dviejų jis vis vien to nemokės.

Ar problema - kad jaunesnis vaikas sugeba mokytis, ar kad kitiems (vaikams, tėvams) nepatinka, kad jaunesnis vaikas sugeba mokytis? Jeigu esi ryžas, dažyk plaukus, kad iš tavęs nesityčiotų? Jeigu esi jaunesnis, palauk metelius, neik į mokyklą, kad iš tavęs nesityčiotų? Ar reikia užgniaužti savo gabumus ir atsisakyti išskirtinumo, kad kuo labiau supanašėtum su minia ir kuo mažiau jai užkliūtum?

socialinis brandumas ne visada pasireiškia sugebėjimu atsiginti nuo fizinio ar psichologinio smurto.
prisipažįstu-bandžiau dukrą išmokinti mušeikoms duoti atgal-man nepavyko

As gal busiu is tu, kurios leistu vaika pagal metus i mokykla Tegul pasidziaugia vaikyste, mokosi su savo bendraamziais. Nieko nesakau pries tuos, kurie vaikus leidzia nuo 5-6 m. cia kaip patys tevai nori, bet kai pagalvoju ar nebus sunku vaikui veliau. Mokslai gali sektis puikiai, bet va brendimas, paauglyste Ir dar stojimas i universitetus bendradarbes berniukas buvo leistas i mokykla 5, i universiteta istojo 16, pasimoke kelis menesius ir mete. Mokslai nebuvo problema, didesne psicologine trauma, nors gyveno tame paciame mieste su tevais. Prie grupioku nepritapo. Veliau universiteta baige, bet jau neakivaizdziai. Metes mokslus dirbo statybose.
Gal butent tode neleisciau labai anksti vaiko i mokykla

Kas liecia klasiokus, tai labai dziugu, kad maniskis ne i 1-a klase, kaip naujokas atejo, o i paruosiamukus darzelyje, tai ju visa grupe ejo i ta pacia klase. Tai vaikai buvo jau zinomi. O taip pat mums labai padejo tai, kad kartu eina antros eiles pusesere, kuri kaip tik yra is visu didziausia, tai tikrai pradzioje buvo uztariamas butent is jos puses (cia dar darzelyje, nes atejom visai is kito darzelio)
O keisciausia tai, kad pabaigoje mokslo metu maniskis, kaip tik su tais smarkiaisiais (ale prasivardziuojanciais, padauzom) vaikais daugiausiai ir bendravo ir jie tapo geraisiais draugais (aisku yra situaciju, kai man ta draugyste nepatinka ). Bet tai pavyzdys, kad ir mazesnis vaikas gali pritapti prie didesniu ir netureti problemu bendravime su jais..

problema yra visuomenėje, net vaikai turi kovoti už savo vetą po saule, o "suaugusiųjų" pasaulyje, žmonės gatavi vienas kitam galvas nukąsti aš puikiai suprantu, kad neleidus į mokyklą šiemet, kitąmet gali užkliūti dėl plaukų spalvos, batų modelio ar atlėpusių ausų. Tačiau tikiuosi, kad vaikas bus brandesnis ir emocijas išgyvens "lengviau".

Man tai sunku patikėti, kad tėvai nuteikinėja vaikus prieš jaunesnius klasėje